Mirties ir atminties ženklai

2025 metais, tamsiuoju laiku, kai prisimenami Anapilin iškeliavusieji ir lankomos kapinės, Biržų krašto muziejuje „Sėla“ buvo atidaryta paroda „Dievas galingas paguldė mumi, būkit pasiruošę – guldys ir jumi“. Pavadinimas paimtas iš epitafijos, perskaitytos ant paminklo Kupreliškio kapinėse. Šie žodžiai tapo pagrindine parodos mintimi – priminimu apie gyvenimo laikinumą, mirties neišvengiamumą.

Paroda kvietė apmąstyti gyvenimo ir mirties slėpinį, laidotuvių tradicijas bei žmogaus atminimo trapumą. Jos pagrindą sudarė muziejaus rinkiniuose saugomi daiktai, į muziejų patekę iš Biržų krašto bažnyčių ir žmonių namų. Šis sakralinis ir namų aplinkos paveldas liudijo skirtingų konfesijų žmonių gilų tikėjimą, pagarbą mirusiesiems. Karstas, calūnai, gedulingi liturginiai dvasiškių apdarai, tekstilė, įkapės, laimingos mirties varpelis, laidotuvių nuotraukos, juodu audiniu pridengtas veidrodis, griaučiai, prabangūs dvarininkų barokiniai karsto apkaustai, kapų plėšiko įrankis ir kapinėse jų pamestas auksinis kryželis, taip pat asociatyvūs vaizdiniai (langas, šoninė klausyklos sienelė) ir  kiti eksponatai kvietė patirti, pažinti, prisiminti.

Svarbią vietą parodoje užėmė archeologiniai radiniai – menantys krašto laidojimo papročius nuo priešistorinių laikų. 2014 m. Biržuose atrastas neolito laikotarpio palaidojimas su įkapėmis liudijo mirusiųjų laidojimo poza surietus, tarsi miegančio kūdikio. Toks laidojimo būdas galėjo simbolizuoti žmogaus sugrįžimą į Žemės motinos įsčias. Bronzos ir geležies amžiais mirusieji laidoti pilkapiuose, apjuostuose akmenų vainikais, į kapus dedant papuošalus, ginklus ir darbo įrankius. Įsitvirtinus krikščionybei, įkapių mažėjo, dažniausia tai buvo monetos.

Eksponuotos ir Antrojo pasaulinio karo vokiečių karių įkapės iš  jų žūties vietų, aptiktų mieste tiesiant komunikacijas.  Prie palaikų rasti katiliukai, šaukštai, diržai su sagtimis, batai, atpažinimo žetonai.

Parodos pradžioje siekta perteikti nenumaldomai tekančio laiko ir neišvengiamos gyvenimo baigties vaizdinį. Priekinę sieną dengė juodi audeklai – calūnai, per laidotuves tiesiami prieš katafalką arba klojami ant karsto, simbolizuojantys kapą ir gedulą. Tarp calūnų eksponuoti sieniniai laikrodžiai tiksėjo, skaičiavo minutes ir mušė valandas. Vaizdinys sietinas su praeitų šimtmečių religiniais leidiniais – pravadninkais arba mirties vadovais, kurie ragino žmogų ruoštis mirčiai ir Paskutiniajam teismui: gyventi dorai, vengti nuodėmių ir rūpintis sielos išganymu. Juose aiškinta, kaip elgtis prie mirštančiojo ir kokių papročių laikytis jam mirus.

Kita svarbi parodos tema – laiko trapumas, žmogaus atvaizdo išsaugojimas – nuo pomirtinių kaukių iki pieštų portretų ir fotografijų. Šią mintį plėtojo kitos sienos ekspozicija: žmonių portretai ir šventųjų paveikslai, savotiška vizuali erdvė apmąstymams. Šventieji – žmogaus kasdienybės palydovai, užtarėjai, saugotojai ir globėjai – jų atvaizdai buvo neatsiejama namų aplinkos dalis.

Atminties trapumą simbolizavo –  du tušti, dailiai išdrožinėti mediniai rėmai, bylojantys apie nutrūkusį rūpestį protėvių palikimu. Medyje išliko išraižyti mirusiųjų vardai, pavardės ir gimimo metai, o portretai – ne. Nors šiandien naujoms kartoms teberūpi pildyti savo nuotraukų albumus ar skaitmeninius archyvus, protėvių palikimu neretai susidomima tik tada, kai jau nebėra galinčiųjų apie tai papasakoti.

Dvi medinės Algirdo Butkevičiaus išdrožtos skulptūros šią parodos dalį pratęsė dar vienu ženklu: senatvės, gyvenimo baigtinumo ir iškeliavimo anapusybėn nuojauta.

Garbingą vietą šioje atminties sienoje užėmė nuoširdaus Biržų krašto muziejaus „Sėla“ bičiulio, istorijos brangintojo ir žinovo, save tapatinusio su lenkų kultūra, Bronislovo Petrausko (1929–2016) portretas. Petrauskui buvo artimos Lietuvos ir Lenkijos istorinių sukrėtimų, kovų už nepriklausomybę, sukilimų, istorinių asmenybių bei mirties temos. Garsių dailininkų kūrinių kopijas jis užsakydavo nutapyti vietos dailininkams, taip kaupdamas labai iškalbingą istorinės tematikos kolekciją. Parodoje eksponuota nemaža dalis dailės kūrinių iš jo muziejui testamentu paliktos kažkada jo namus puošusios paveikslų kolekcijos.

Iškalbingu parodos akcentu tapo išeivijos skulptoriaus ir tapytojo Jokūbo Dagio ankstyvojo 1930 m. kūrybos periodo skulptūra „Amžinasis žydas (Ahasveras)“, priminusi vieną ryškiausių krikščioniškosios Europos legendų apie Ahasverą. Šis žmogų, pasak legendos, išjuokė Kristų jo kelionės į Golgotą metu ir už tai buvo pasmerktas klajoti iki antrojo Jėzaus Kristaus atėjimo. Viduramžių Europos krikščioniškoji legenda atskleidžia paradoksą: trokštamas nemirtingumas virsta prakeiksmu, o prakeiksmas – atgailos galimybe.

Paroda priminė vieną svarbiausių muziejaus misijų – išsaugoti praeities liudijimus ir, atėjus laikui, grąžinti juos visuomenei kaip galimybę pažinti, prisiminti ir susimąstyti. Muziejaus saugyklose ilgai tylėję daiktai prabilo apie mūsų protėvių gyvenimą, tikėjimą, netektis ir bendrą žmogišką patirtį. Tai buvo pasakojimas apie mirtį, tačiau kartu ir apie gyvenimą, ryšį su išėjusiaisiais bei atsakomybę ateities kartoms.

Pratęsdamas ekspozicijos pasakojimą visą parodos veikimo laiką nuolat ekrane buvo rodomas filmas „Močiutė iš Kukrusės“, pasakojantis apie įkapėmis rengiamą moterį. 2016 m. sukurtas filmas rodomas Estijos nacionalinio muziejaus (Eesti Rahva museum) nuolatinėje ekspozicijoje „Encounters“ (liet. susitikimai/susidūrimai).