Naujienos

Sunku patikėti, kad tuoj baigsis 2023 m. vasara ir pasitiksime rudenį. Pats metas pasižvalgyti į eksponatus, kuriais pasipildė muziejaus rinkiniai.

Įdomus eksponatas - geležinė spyna su raktu, galimai nuo evangelikų liuteronų bažnyčios, stovėjusios dabartinėje J. Janonio aikštės vietoje. Bažnyčia per II pasaulinį karą gerokai nukentėjo, o sovietmečiu, 1961 m., ją nuspręsta nugriauti. Šiais metais baigtoje rekonstruoti J. Janonio aikštėje buvo pastatyti keturi stendai. Viename iš jų – evangelikų liuteronų bažnyčios nuotrauka. Stendas stovi toje vietoje, kur buvo atkasti evangelikų liuteronų bažnyčios pamatai.

Dešimt nuotraukų papildė fotografijos rinkinį. Jose - Biržų krašto kultūra ir buitis, žmonės,  miesto pastatai tarpukaryje ir sovietmetyje. Išsiskiria dvi Pirmos Vaidevučio draugovės Stumbrų ir Jaučio skilčių skautų fotografijos, darytos  B. Michelsono fotoateljė,  XX a. 4 deš. Vienoje jų – aštuonių jaunuolių grupė, atributais demonstruojantys skautų veiklos įvairovę (tapytojas, čiuožėjas, šaulys, smuikininkai, fotografas, gamtininkas), centre – jaunuolis su  skilties gairele. Kitoje - krūvon sukritusi 10-ties jaunuolių skautų grupė su ilga skautų lazda. Mįslę užmena nuotrauka, kurioje neatpažintas biržietis liaudies meistras, stovintis kambaryje prie paveikslais nukabinėtos sienos ir molberto apie 1967 m. Dar vienoje nuotraukoje įamžinta grupelė žmonių, Basanavičiaus g. prie garsiojo „mėlynojo barelio“ ir loterijos būgno apie 1968 m.

Rinkinius gausiai papildė Pabiržės parapijai itin nusipelniusio kunigo Antano Balaišio (1922–2005) palikimas. Tai net trys šimtai dvidešimt keturi raštijos eksponatai įvairia tematika, septynios medinės šventųjų skulptūros, Lietuvos katalikių moterų draugijos vėliavos koto antgalis bei trisdešimt penki etnografijos eksponatai.

Biržų krašto muziejaus „Sėla“ Vabalninko skyrius pildo monsinjoro Kazimiero Vasiliausko (1922–2001) eksponatų kolekciją. Šį kartą į ją pateko maldynėlis „Visada su Dievu“, išleistas 1992 m. Kaune. Maldynėlyje – Kazimiero Vasiliausko parašas.

Dėkojame ir monsinjoro giminaitei, perdavusiai nuolatiniam saugojimui šimtą penkiasdešimt tris eksponatus, kurie buvo eksponuojami Biržų krašto muziejaus „Sėla“ Vabalninko skyriuje pernai, monsinjoro Kazimiero Vasiliausko metais. Tarp eksponatų atvirukai, laiškai, kvietimai, telegramos ir kt.

Vabalninko skyrių papildė du nauji etnografijos bei penki buities eksponatai. Naščiai (XX a. vid.), virvių vijimo įrankis (XX a. I p.), mėsmalė (XX a. I p.), virintuvas, laikrodis, fotoaparatas, siuvimo mašina, radijo imtuvas, šeši medžio apdirbimo įrankiai, datuojami XX a. II p. Vyresnei kartai tai dar gerai pažįstami daiktai, tačiau jauniausioji karta su to laikmečio daiktais jau gali susipažinti tik muziejuose.

Dailės rinkinį papildė Vido Vaitekūno (1945–2021) tapytas paveikslas. Vaizde – Vabalninko bažnyčia, apsupta žaliuojančių medžių. V. Vaitekūnas – 2017 m. Lino žymens nominantas, dailininkas-apipavidalintojas.

Šių metų kovo mėnesį Biržų krašto muziejuje „Sėla“ lankęsis buvęs Kauno „Žalgirio“ ir Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės treneris, LKF garbės prezidentas, Biržų rajono sav. garbės pilietis Vladas Garastas (g. 1932 02 02, Linkuva), įteikė dovaną – fotografiją. Joje – Lietuvos krepšinio 100 – mečio legendų komanda, rankose laikanti apdovanojimus. Fotografija daryta 2022 m. Lietuvos krepšinio šimtmečio minėjimo renginio metu.

Vabalninko gatvės krepšinio turnyro organizatorius Vydas Vareika muziejui dovanojo devynis gatvės krepšinio turnyrų medalius. Šių metų Algimanto Šato vardo gatvės krepšinio turnyras Vabalninke jau 31-asis. Medalių kolekciją papildė 58 įvairūs daiktai su gatvės krepšinio renginio atributika, o du iš jų – apdovanojimai Algimantui Šatui, Lietuvos pedagogui, visuomenės veikėjui, nusipelniusiam krepšinio treneriui.

Mūsų kraštą garsina ir kitų sričių sportininkai. Biržietis Tomas Baltušis – ne tik policijos pareigūnas, bet ir motokrosininkas. Muziejininkės Editos Mikelionienės kalbintas Tomas pasakojo, kad šiuo ekstremaliu sportu užsiima ir jo žmona bei du sūnūs. Pasiekimais, daug laiko, lėšų ir sveikatos motokrosui atiduodantis Tomas, didžiuotis tikrai gali. Tai Baltijos čempionate 2015 m. laimėta trečia vieta, o 2017 m. – šeštoji. 2020 m. jis netgi tapo Lietuvos motokroso čempionu. Pasaulio čempionate Ukrainoje pavyko laimėti 14-ąją vietą. Ant apdovanojimų pakylos daugybę kartų lipęs motokrosininkas muziejui padovanojo medalį, laimėtą užėmus  I-ą vietą 2020 m. Lietuvos motociklų kroso čempionate. Taip pat išskirtinę taurę, kurią laimėjo užėmęs I-ąją vietą motokroso varžybose, skirtose žuvusiam motokrosininkui Oskarui Agafonovui (1988–2008) atminti. Tarp dovanotų eksponatų ir sportinis šalmas su akiniais, motokroso marškinėliai bei sumažintas motokroso motociklo modeliukas. Muziejininkei pasiteiravus, ar negaila išsiskirti su trofėjais, sportininkas teigė prie daiktų bandantis neprisirišti. Dėkojame Tomui ir jo šeimai muziejų papildžius reikšmingais eksponatais. Nuoširdžiai dėkojame ir visiems kitiems, papildžiusiems muziejaus fondus.

Pirmosios „Stumbrų“ draugovės skilties jaunuoliai. B. Michelsono fotoateljė,  XX a. 4 deš.		Spyna su raktu, galimai nuo Biržų evangelikų liuteronų bažnyčios. A. Šinkevičienės nuotrauka
Neatpažintas biržietis  tautodailininkas tapytojas  kambaryje prie paveikslais nukabinėtos sienos ir molberto ~ 1967 m.		Grupelė žmonių Biržuose, Basanavičiaus g.  prie  „mėlynojo barelio“ ir loterijos būgno ~1968 m.

Fondų apsaugos, apskaitos ir restauravimo skyriaus archeologijos rinkinio saugotoja Aistė Šinkevičienė

Praėjusi savaitė Biržuose buvo kitokia: kupina gurmaniško meno, muzikos, netikėtumų, įdomių patirčių, avangardo... Visą šią atmosferą sukūrė labai talentingi jauni žmonės, kurie gyvendami operos solistų rezidencijoje Biržuose repetavo V. A. Mocarto operą „Tito gailestingumas“.

Jaunus operos solistus į „Operos akseleratorių“ subūrė režisierė Karina Novikova. Jauniesiems talentams – tai tarsi atspirtis, pirmoji stotelė link didžiųjų vaidmenų scenose, savęs išbandymas, pasitikrinimas.

 „Operos akseleratorius“ gyvuoja jau šešerius metus, tačiau Biržuose dirbo pirmą kartą. Apie galimybę pasikviesti jaunus talentus į Biržus muziejininkams prasitarė kylanti žvaigždė, iš Biržų kilęs dirigentas Martynas Stakionis ir režisierė Karina Novikova. Kodėl gi ne? Biržų krašto muziejus „Sėla“ pateikė paraišką projektui „Operos solistų rezidencija Biržuose“ ir Lietuvos kultūros taryba juo patikėjo – skyrė dalinį finansavimą. Projektą palaikė ir finansiškai prisidėjo Biržų rajono savivaldybė.

 Į Biržus operos solistai, suburti Karinos Novikovos, atvažiavo net iš šešių šalių: Italijos, Prancūzijos, Belgijos, Serbijos, Latvijos ir Lietuvos. Jų darbo diena prasidėdavo iš ryto, o baigdavosi vėlai vakare su trumpomis pertraukomis pietums ir vakarienei, kurių kartais net paprašydavo atvežti į repeticijų salę. Toks rimtas jaunų žmonių požiūris į darbą atimdavo žadą. Jokio laisvalaikio!

 Projekte numatėme atvirą repeticiją žiūrovams, nes nors kiek pamatyti darbo užkulisių smalsu ne vienam… Net patys artistai buvo nustebinti tokiu susidomėjimu. Žiūrovų įspūdžiai buvo tokie: kiek daug čia darbo įdėta, kaip jie sugeba išmokti tiek daug teksto ir dar italų kalba, kokie talentingi jauni žmonės, kaip gerai, kad jie atvažiavo pas mus…

Tačiau ne kiekvienas, gyvenantis toliau nuo miesto, galėjo dalyvauti repeticijoje ar atvažiuoti šeštadienio vakarą į operą. Todėl kilo mintis bent šiek tiek operos padovanoti žmonėms viešoje erdvėje. O geriausia tam vieta – ketvirtadieninis Biržų turgus, kur žmonių susirenka daugiausia. Turgaus valdytoja Rima tai sutiko labai entuziastingai. Operos solistai taip pat šiai idėjai pritarė iškart.

 Operos solistų staigmena turguje sutraukė ne tik prekiautojus, pirkėjus, bet ir smalsuolius, suintriguotus trumpa užuomina socialiniuose tinkluose. Operos solistų arijos buvo palydėtos plojimais ir šūksniais.

 Nuo pirmadienio iki ketvirtadienio repeticijos vyko Biržų kultūros centre, muziejuje ir Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos salėje. Norime padėkoti Kultūros centro direktoriui Romui Lesevičiui, kuris į visus solistų prašymus atsakė: „jokių problemų“. Biržų r. Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos direktorei Vilmantei Vorienei ir bibliotekininkėms, bibliotekoje vykstančios vaikų stovyklos dienotvarkę sudėliojusioms taip, kad bet kada, kai tik paprašom, operos solistai galėtų repetuoti salėje.

 Biržų „Saulės“ gimnazijos direktorius Marius Skardžius net nesuabejojo gan keistu sumanymu operos spektaklį rodyti gimnazijos sporto salėje-angare. Jo pavaduotojas ūkio reikalams Džiugas Samulionis aukojo savo atostogų laiką padėdamas atsigabenti kėdes, sureguliuoti apšvietimą ir kitus darbus. Budėtoja Renata jau visai sutemus, kai išsiskirstydavo solistai, ateidavo įjungti signalizacijos mokykloje, o valytoja Elena kiek galėdama padėjo operos spektaklio metu. Kaip nuoširdžiai dirbo šviesų operatorius Darius Vaičiulėnas. Jis padarė viską, ko pageidavo operos atlikėjai.

Į šio projekto darbus nėrė ir muziejaus bendruomenė. Sunkiausias fizinis darbas atiteko muziejaus Ūkio ir technikos skyriaus vyrams: vedėjui Virginijui Jurkui ir jo komandai: dviem Algirdams, Gyčiui ir Arūnui. Jie į salę sutempė kėdes, suolus. Kad salėje būtų mažesnis aidas, ant sienų kabino audinius, statė artistams rampas ir darė daugybę kitų darbų. Aušra pasistengė, kad nuotraukose projekto akimirkos būtų įamžintos kuo gražiau. Emilija, Judita rūpinosi programėlių maketavimu, Lina – informacija. O direktorė Edita Lansbergienė sprendė bent menkiausias iškilusias problemas. Restorano „Pilies skliautai“ kolektyvas, ne tik skaniai valgydino operos solistus tris kartus per dieną, bet maistą, esant reikalui, pristatydavo tiesiai į repeticijų salę.

 Jaukiu apgyvendinimu Biržų arbatinėje – Senovinių arbatinukų galerijoje džiaugėsi visa operos trupė. Ačiū Irenai Korsakienei už jaukumą ir už nuolaidas nakvynei.

 Ir štai – ta svarbioji premjeros diena. Kokia ji buvo nerimastinga! Ar pavyks? Ar susirinks žiūrovai? Tačiau rezultatas pranoko visus lūkesčius!

 Eilė į operos spektaklį vinguriavo per visą mokyklos kiemą ir gatvę. Tempėme papildomus suolus, kėdes iš kabinetų, tačiau tai padėties negelbėjo. Salė buvo sausakimša ne tik sėdinčių, bet ir stovinčių žiūrovų. Toks didžiulis žmonių susidomėjimas opera pribloškė ir labai nudžiugino operos solistus ir režisierę. Po spektaklio jie dalinosi įspūdžiais: „žiūrovai buvo ypatingi“. Todėl vis kirba mintis kitąmet susigrąžinti operą į Biržus!

 Labai norime padėkoti žiniasklaidos priemonėms, paskleidusioms žinią apie Biržuose reziduojančius operos solistus ir operos spektaklį taip plačiai: ypatingą dėmesį šiam įvykiui skyrusiems  laikraščiams „Šiaurės rytai“, „Panevėžio kraštas“, „Kupiškėnų mintys“, Pasvalio „Darbas“ ir „Gimtasis Rokiškis“. Supratome: gerą žinią skleisti reikia, nes į operą atvyko žiūrovai ne tik iš minėtų rajonų, bet ir iš Utenos, Radviliškio, Vilniaus, Kauno... Tik tiek prabėgomis, dalinant programėles, kurių labai greit pritrūkome, teko sužinoti.

 Ir dar dėkingi „Gėlių namams“ ir Linai Januševičienei, kuri po operos spektaklio pranešė, kad gėles, kurias užsakėme atlikėjams, dovanoja - taip stipriai talentingi žmonės ją sužavėjo.

Ačiū visiems, kurie prisidėjo. Ir labiausiai ačiū biržiečiams, mylintiems talentus, vertinantiems operos meną.

Opera iškeliavo. Tegyvuoja opera!

Projekto vadovė Edita Mikelionienė

Mieli Biržų krašto muziejaus „Sėla“ bičiuliai,

jei dar nesate apsisprendę, su kuo dalinsitės 1,2% GPM (gyventojų pajamų mokesčio), tai žinokite, kad turite galimybę paremti mūsų muziejų. Būtų labai džiugu, jei 1,2% GPM paliktumėte mūsų krašto kultūrinį palikimą reprezentuojančiai įstaigai. Jums tai nieko nekainuos, o muziejui tai bus galimybė teikti lankytojams kuo geresnes sąlygas ir geriau užtikrinti jų saugumą. Mūsų muziejaus rekvizitai:

Biržų krašto muziejus „Sėla“

Įmonės kodas 190562082

A/s LT40 7044 0600 0246 3178

Šį rudenį keliaukite po Lietuvos dvarus, o nukeliavę siųskite „Laišką iš dvaro“ – dalinkitės įspūdžiais su kitais. Geras akimirkas verta įamžinti – jas norisi prisiminti!

Lietuvos pilių ir dvarų asociacija organizuoja žaidimą-akciją „Laiškas iš dvaro“, ir dar kartą kviečia aktyviai lankytis ir pažinti Lietuvos dvarus. Įamžintomis kelionių po Lietuvos pilis ir dvarus akimirkomis keliautojai kviečiami dalintis – tegul paveldo atradimai pilyse ir dvaruose bus pastebėti! Kaip ir kiekviename žaidime, aktyviausių dalyvių laukia prizai.

Lietuvos pilys ir dvarai, istoriniai pastatai ir senove dvelkianti aplinka – tai viliojančios kelionių po Lietuvą kryptys, vietos, kuriose galima lankytis vėl ir vėl. Atraskime praeities dvelksmo ir išskirtinės auros paveldo objektus – pirmąkart arba iš naujo. Juk pažinti čia galima itin daug – dvarų estetiką, architektūrą, aplinką, parkus, tradicijas, papročius, senąsias vertybes...

Tvarios ateities link

Dvarų ir pilių aplinkoje dažnai stebime ugdomą ir puoselėjamą gyvenimo harmonijoje su gamta stilių. Paveldo objektai dažnai yra kaimiškose vietovėse, supami nuostabaus kraštovaizdžio. Tiesa, didmiesčiuose ir aplink juos taip pat galima atrasti daug pilių ir dvarų, ir paprastai kiekvieną jų supa žaliuojantys parkai. Dvaro aplinkai visuomet būdavo skiriamas didžiulis dėmesys, ji itin prižiūrima ir puoselėjama.

Lietuvos pilių ir dvarų asociacijos prezidentas Gintaras Karosas sako, kad kultūros paveldas yra tvarus, bet kartu jis ir labai pažeidžiamas – reikalauja daug dėmesio, priežiūros, kartu žinių, atsidavimo, kad kultūros vertybes galėtume sutvarkyti ir taip jas išsaugoti ateičiai.

Paveldo pastatai tarnavo jau šimtus metų ir šiandien suprantame, kaip svarbu, kad jie tarnautų dar daugelį metų.  Svarbu ieškoti ir atrasti, kokie su paveldu susiję sprendimai gali vesti geresnės žmonijai ir planetai ateities link. Šiandien dėl klimato krizės daugybės paveldo objektų išlikimui yra iškilęs pavojus. Tačiau taip pat suprantama, kad išties paveldo išsaugojimo link ir klimato krizės sprendimo link didžia dalimi veda tas pats kelias.  

Kaip dalyvauti projekte „Laiškas iš dvaro“

Atvykę į dvarą ar pilį, paieškokite, kas būtent jums daro didžiausią įspūdį, yra didžiausias atradimas ar įkvėpimas, labiausiai nustebina ar sužavi. Lietuvos pilių ir dvarų asociacija kviečia visus šiuos įspūdžius įamžinti dar vienu puikiu būdu – parašant laišką iš dvaro.

Norinčius dalyvauti žaidime kviečiame svetainėje lietuvos.dvarai.lt pasirinkti norimą dvarą, arba susidaryti maršrutą po pilis ir dvarus, o apsilankius – rašyti ir  siųsti laiškus. Tai galima daryti keletu būdų.

1-as būdas. Rašykite laiškus ranka, juos kūrybingai apipavidalinkite (galbūt jūsų laišką puoš augalo šakelė, antspaudas ar nedidelis piešinys). Taip pat galite iš interneto svetainės lietuvos.dvarai.lt parsisiųsti ir atsispausdinti jau paruoštą laiško blanką. Parašytą laišką siųskite Lietuvos pilių ir dvarų asociacijai adresu p.d. 8, Riešės paštas, 14262 Vilniaus r., arba (skenuotą/nufotografuotą) el.paštu projektai@dvarai.lt.

2-as būdas . Po apsilankymo pilyje ar dvare išsiųskite virtualų laišką – atsidarę laiško skiltį rasite maketą, galėsite pridėti pasirinktas iš siūlomų nuotraukų arba įkelti savas. Parašę spauskite dalintis (puslapio viršuje dešinėje) – laišką galite atsisiųsti, dalintis socialiniuose tinkluose – siųsti virtualų laišką iš dvaro (apsilankykite laiskas.dvarai.lt, parašykite laišką, įkelkite fotografiją, dalinkitės, nepamirkite pažymėti #laiskasisdvaro).

3-ias būdas. Padarykite nuotrauką, kurioje būtų užfiksuotas lankomas dvaras, – galite nusifotografuoti dvaro fone, nuotraukoje galėtų matytis pats pastatas, arba dvaro interjeras.  Nuotrauką kelkite į socialinius tinklus kartu su savo aprašymu, atradimais ir dalindamiesi būtinai žymėkite: #laiskasisdvaro

Daugiausiai dvarų aplankiusius ir įdomiausių, išskirtiniausių laiškų autoriams apdovanoti Lietuvos pilių ir dvarų asociacija skirs prizus.  

Senosios laiškų rašymo tradicijos

Ranka rašytų laiškų tradicija – žavi, su tuo sutiktų daugelis tų, kurie patys yra rašę ir gavę laiškų. Išties įdomūs laiškai neretai būdavo siunčiami iš dvarų, dažnai ant puošnaus popieriaus, dailiai surašyti, o jų tekstuose netrūkdavo įmantrių formuluočių. 

Laiškais nuo seno buvo perteikiami patirti įspūdžiai, išdėstomi apmąstymai, juose atsispindėdavo įvairiausių nuotaikų paletė ir būdavo išsakomi giliausi jausmai. Kaip vis dėlto skiriasi rašytinis žodis nuo spausdintinio, ar kitų išraiškos būdų... Jį skaitome su tam tikra atida, skaitome ne tik kas parašyta, bet ir „tarp eilučių“.

Dalinimasis, pasikeitimas įžvalgomis ir patirtimi

Kelionės po Lietuvos dvarus įkvepia, čia sužinoma ir patiriama naujų dalykų apie tai, kas sena – mūsų visų istoriją ir paveldą. Mes visi susiję su savo praeitimi ir ji yra pagrindas mūsų ateičiai.

Keliautojų po Lietuvos dvarus atradimai reikšmingi ir paveldu besirūpinantiems, jo puoselėtojams. „Laiško iš dvaro“ forma skatinamas dalinimasis, pasikeitimas patirtimi ir įžvalgomis, matymo rakursais. Visa tai, ryšys, išraiška, nuomonės ir įspūdžių perdavimas vieni kitiems išties prasmingas, jis skatina didesnį supratimą, padeda atrasti, kuo paveldas ypatingas ir svarbus visiems. Lietuvos pilių ir dvarų asociacijos projektą „Laiškas iš dvaro“ iš dalies finansuoja Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos. 

Prieš Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną Biržų krašto muziejaus „Sėla“ muziejininkė Snieguolė Kubiliūtė kartu su direktoriaus pavaduotoja Edita Lansbergiene lankėsi dailininko grafiko, Lietuvos dailės instituto profesoriaus, Vabalninko krašto žmogaus Antano Kučo (1909–1989) darbo kabinete/dirbtuvėje. Muziejininkes pasitikęs dailininko sūnus Vidimantas pasakojo apie gyvenimą specialiai dailininkams statytame name, kuriame daugiausiai buvo kūrėjų dirbtuvės ir tik keli butai trečiajame aukšte (viename iš jų ir teko viešėti muziejininkėms). Tame pačiame name Grybo gatvėje gyveno ir kūrė dar vienas vabalninkietis  dailininkas Algirdas Petrulis (1915–2010). Dailininko grafiko A. Kučo kūrybinė erdvė buvo minimali, viskas tilpo paprastame darbo kabinete: biblioteka, sieninės spintos darbams susidėti, komoda, lentynėlės mediniams „šventukams“ (dalis jų iš gimtuosiuose Deikiškiuose stovėjusios senojo kapinių kryžiaus koplytėlės), sofa svečiui pasodinti, išmoningai iš senų kėdžių sukonstruotas staliukas su suoleliu ir svarbiausias kabineto baldas – rašomasis stalas. Ant šio stalo pasidėjus veidrodį ir buvo ant linoleumo raižomos būsimų darbų klišės, čia pat, be jokių spaustuvų, tiesiog spaudžiant prie klišės popierių šaukštu, buvo atspaudžiami ir grafikos darbai.

Su dailininko sūnumi Vidimantu buvo aptartos galimybės perkelti A. Kučo dirbtuvę kaip ekspoziciją į Biržų krašto muziejaus „Sėla“ Vabalninko skyrių, perimti dailininko kūrybinį palikimą.

Gegužės 5 d. Vilniaus miesto rotušėje vyko Nacionalinio liaudies kultūros centro organizuotas renginys - nominuotos Nematerialaus kultūros paveldo sąvado vertybės.

Didžiuojamės, kad 2022 m. Biržai gavo jau antrą pažymėjimą, liudijantį, kad Biržų krašto muziejaus „Sėla“, Kupiškio rajono savivaldybės kultūros centro ir folkloro ansamblio „Kupkėmis“ bendra paraiška „Naminio alaus tradicija Biržų ir Kupiškio krašte“ buvo priimta ir naminė aludarystė pripažinta šitų kraštų vertybe.

„Naminio alaus tradicija Biržų ir Kupiškio krašte“ - nuo 1:48:52

Tiesioginė transliacija: https://www.facebook.com/liaudieskulturoscentras/videos/1055280685421756

     Kiekvienas Biržų krašto muziejaus „Sėla“ lankytojas pajunta atvykęs į Jono Meko Biržus, nes pirmiausiai svečius pasitinka eilutės apie negriūnančią pilį iš pasakos „Vynuogių raškytoja“ (A. ir J. Mekai „Knyga apie karalius ir žmones“, 1947 m.):

„Ir pilis – ji stovės, ji negali sukristi,  nes jos sienosna liepiau įmūryti laiką...“

    Kiekvienas Muziejaus svečias taip pat sužino, kad poetas ir filmininkas Jonas Mekas yra ne tik pasaulio, bet ir Biržų kunigaikštystės pilietis, gali surasti menininko gimtąjį kaimą – Semeniškius (Siemieniszki) – XVII a. Biržų kunigaikštystės žemėlapyje (J. Narūnavičius-Naronskis). O turintieji išmaniuosius įrenginius gali ir išvysti menininką jo gimtosios sodybos vietoje, išgirsti jo balsą.

Vasario 24 d. rytą Rusijos Federacija grubiai pažeidė tarptautinės teisės normas pradėdama karą prieš Ukrainą.

Agresijos akivaizdoje Lietuva palaiko Ukrainą ir teikia jai finansinę bei karinę pagalbą, kartu su kitomis šalimis ir tarptautinėmis organizacijomis aktyviai telkia tarptautinės bendruomenės paramą ginant Ukrainos nepriklausomybę ir jos suverenitetą, siekiant nutraukti Rusijos agresiją prieš Ukrainą ir jos žmones.

Reaguodami į situaciją, dalijamės aktualia informacija: https://lrv.lt/lt/aktuali-informacija/informacija-apie-kara-ukrainoje/aktuali-informacija-1

Muziejaus kasoje galima įsigyti naują knygą  „Grafai de Šuazel Gufjė: Plateliai-Papilys“.

Knygoje aprašoma Platelių  (Plungės r.) ir Papilio (Biržų r.) dvarus valdžiusių grafų de Šuazel Gufjė giminės istorija, abiejų dvarų likimas. 

Knygos kaina - 20 €

Lietuvos Respublikos Seimas 2022-uosius metus paskelbė monsinjoro Kazimiero Vasiliausko metais. Monsinjoro atminties įamžinimo inciatyvinė grupė – kunigai Ričardas Doveika ir Gintaras Petronis, literatūrologai Viktorija Daujotytė ir Valentinas Sventickas, renginių vedėja Aldona Daučiūnienė ir žurnalistė Ramunė Sakalauskaitė – planuoja monsinjoro atminimą įamžinti Biržų rajono Vabalninko bažnyčios šventoriuje. Šioje šventovėje jis buvo pakrikštytas, įšventintas į kunigus ir 1946 m. liepos 7 d. aukojo pirmąsias šv. Mišias. Daugiau informacijos apie iniciatyvą rasite čia:

Rugsėjo 22 d. Biržų krašto muziejaus „Sėla“ darbuotojai dalyvavo Lietuvos Nacionalinio muziejaus Istorijų namuose pristatomos parodos, „DEIVĖS IR KARIAI: Marijai Gimbutienei - 100“ atidaryme. Paroda supažindina su žymiausia lietuve archeologe pasaulyje Marija Gimbutiene (1921–1994), jos mokslinėmis įžvalgomis, pasakoja apie virsmą Europoje, kuris įvyko prieš šešis tūkstančius metų.

Parodoje, kurioje eksponuojami net 15 užsienio šalių muziejų ir 4 Lietuvos muziejų artefaktai, tarp jų ir Biržų krašto muziejaus „Sėla“. Tai 2014 m. archeologo Karolio Duderio Biržuose atrasto 2500-2300 per. Kr. palaidoto 35 metų amžiaus vyro pavienio kapo įkapės: įtveriamasis peilis, kirvelis, kaulo dirbinys, šerno iltis. Eksponatai reprezentuoja Virvelinės keramikos kultūrą.

„Virvelinės keramikos kultūros nešėjų įtaka Pabaltijo regione kelia daug klausimų. DNR tyrimai atskleidė buvus genetinių pokyčių sietinų su tiesiogine stepių klajoklių migracija. Kiti šaltiniai leidžia spėti, kad tam įtakos galėjo turėti Vidurio Europos moterų atitekėjimas į mūsų regioną: galbūt jos atnešė naujas puodų gamybos technologijas? Lietuvoje yra žinoma iki šimto vietų, kur rasta šiai kultūrai būdingų artefaktų. Tai – labai mažai, turint galvoje įtaką transformuojant kultūrą, ekonomiką ir netgi kalbą čia padarė atėjūnai.

Kapai atskleidžia, kad atvykėliai buvę stambesni, aukštesni nei vietiniai gyventojai, jų kaukolės pailgesnės. Genetiniai tyrimai rodo juos buvus šviesios odos ir žydrų akių. Biržuose ir prie Gyvakarų (Kupiškio r.) žvyro karjere aptiktuose vidutinio amžiaus vyrų kapuose jie buvo palaidoti suriesti, įkapėms įdėta po įtveriamąjį kirvį, peilį. Gyvakarų vyras aprūpintas dar ir klajokliams būdingu laiviniu kovos kirviu, o „biržietis“ – smeigtuku su kūjo pavidalo galvute. Latvijoje šios kultūros atstovų kapuose aptikta ir lankininkų inventoriaus – dailiai raižytų kaulų plokštelių, turėjusių apsaugoti vyrų riešus nuo lanko templės.“

Ekspozicija Vabalninko skyriuje

2017 m. Biržų krašto muziejaus „Sėla“ Vabalninko skyrius  buvo perkeltas į istorinį namą Žolinės aikštėje, namą turintį savo ypatingą istoriją. Ekspozicija buvo kuriama tik pirmojo aukšto patalpose, kurios buvo tam tinkamos, o rūsyje liko techninės patalpos – katilinė, kuro sandėlis. Tačiau tik pamačius, kad tai autentiškas rūsys, kuriame buvo žydų Slavinų šeimos parduotuvės sandėlis, ir sužinojus vėlesnę namo istoriją, kilo mintis, kad rūsys taip pat turi virsti ekspozicija.

Tokia proga atsirado Biržų rajono Vietos veiklos grupei pakvietus teikti paraiškas konkursui  Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos dalinai finansuojamiems projektams. Biržų krašto muziejus „Sėla“ įgyvendino Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos dalinai finansuojamą projektą „Biržų krašto muziejaus „Sėla“ Vabalninko skyriaus pastato rūsio įveiklinimas: pritaikymas kultūros ir turizmo reikmėms“ pagal programą „Biržų rajono kaimo vietovių plėtros strategija 2015–2023 m.“ priemonės „Kaimo infrastruktūros atnaujinimas“ veiklos sritį „Parama investicijoms į išskirtinių gamtos ir kultūros paveldo objektų sutvarkymą bei pritaikymą gyventojų poreikiams“. Šio projekto tikslas - pastato rūsio patalpose sukurti interaktyvią, emociškai paveikią ekspoziciją, pristatančią skaudžius Lietuvos ir Vabalninko krašto istorijos etapus bei paties pastato istoriją.

Buvo sukurta koncepcija: per pastato istoriją papasakoti skaudžiausius Lietuvos XX a. vidurio istorijos lūžius – sovietų okupacijas ir represijas, žydų genocidą Antrojo pasaulinio karo metu. Name Žolinės aikštėje iki karo veikė Slavinų šeimos „kolonijinių“ prekių krautuvė, kur buvo prekiaujama kava, arbata, prieskoniais, tauriaisiais gėrimais, taip pat saldumynais, pyragais. Vabalninko miestelis buvo tipiškas štetlas, jame gyveno gausi žydų bendruomenė, veikė sinagogos, Žolinės aikštėje tik vienas kitas namas buvo ne žydų. Holokausto metu visa miestelio žydų bendruomenė (išskyrus kelis, kuriuos pavyko išgelbėti) buvo sunaikinta, o po karo sugrįžus sovietams, Slavinų namas virto sovietinių represijų (NKVD, MGB) būstine, o rūsys - kalėjimu. Jaunuoliai, besislapstantys nuo tarnystės sovietinėje kariuomenėje, jų šeimų nariai, laisvės kovų dalyviai, ryšininkai, šiame pastate buvo tardomi, kankinami, rūsyje - kalinami.

Ekspozicija iš idiliško gyvenimo prieškario Vabalninke netikėtai bloškia į pačias skaudžiausias namo ir miestelio patirtis. Lankytojui tenka išgyventi žydų bendruomenės sunaikinimo momentą Antrojo pasaulinio karo metu, tada žengti į sovietinę pokario realybę: skambant partizanų motinos raudai ir besikeičiant Biržų krašto laisvės kovų nuotraukoms galima interaktyviai susipažinti su partizaninės kovos eiga Vabalninko krašte (užpildyti kovų žemėlapį), po to lankytojai patenka į kalėjimo kamerą, pro kurios langelius matyti vyksmas gatvėje, o du kaliniai dalinasi savo patirtimis ir išgyvenimais (dialogas atkurtas pagal autentiškus prisiminimus). Emocinį foną kuria multimedijos sprendimai, kuriuose sužaidžia garsas, vaizdas, šviesų efektai.

Rūsį ekspozicijai pritaikė Biržų krašto muziejaus „Sėla“ darbuotojai, ekspozicijos koncepciją kūrė ir įgyvendino kartu su UAB „MultimediaMark“.

Nuotraukų autorius Jonas Juška

Savaitgalis kelionių metas, bet keliavimas šiuo metu yra nelengvas, tad Biržų krašto muziejus „Sėla" kviečia pakeliauti po Biržų istoriją kartu su viską žinančiu Radvilų ereliu. Žaismingą knygelę, trumpą gidą po Biržų istoriją, parėmė Lietuvos kultūros taryba. Kviečiame pasižvalgyti....

2019 m. Kultūros ministerija įgyvendino kultūros keliams vystyti skirtą renginių ciklą, kuriame pranešimus skaitė ekspertai/kultūros kelių praktikai iš Norvegijos, Danijos, Švedijos, Jungtinės karalystės. Šio EEE finansinio mechanizmo dvišalio bendradarbiavimo fondo projekto  „Kultūros keliai regioniniam vystymui“ rezultatas –  gairės, kultūros kelių kūrėjams ir vystytojams Lietuvoje skirtas praktinis vadovas, sudarytas remiantis gerosios užsienio valstybių praktikos pavyzdžiu: https://lrkm.lrv.lt/lt/veikla/kulturos-keliai).

Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnyba sukūrė Elektroninio archyvo informacinės sistemos paslaugą „Skaitmeninė skaitykla“ (EAIS), kurios pagalba užtikrinama vieninga prieiga prie valstybės archyvuose sukauptų skaitmeninių išteklių, didinamas valstybės archyvuose saugomų dokumentų pasiekiamumas, vystomas ryšys su suinteresuotųjų naudotojų grupėmis.

Biržų krašto muziejus „Sėla“ iš visų regioninių muziejų saugo bene daugiausiai bažnytinių metrikinių knygų. Muziejus jau yra daug nuveikęs skaitmenindamas ir skelbdamas suskaitmenintas metrikines knygas. Su skaitmenintomis knygomis susipažinti galima čia