Kraštotyra

Kraštotyra

Kviečiame susipažinti su tarpukario Lietuvoje gyvenusių žmonių prisiminimais.

Borisas Januševičius. Švietimo raida tarpukario Biržuose. Pradžios mokyklos

Nuo seno kaimo vaikai skaityti ir rašyti buvo mokomi namuose, likusiu nuo ūkio darbų metu.

Įdomiai savo prisiminimuose apie vaikų mokymą rašto iki mokyklų atidarymo aprašo iš Šlepščių kilęs ekonomikos mokslų kandidatas Jonas Dagys.
„XX a. pradžioje dauguma kaimo vaikų pradėdavo dirbti 5–6 metų. Iš pradžių motinos pavesdavo prižiūrėti jaunesnius brolius ir seseris (o supti juos tekdavo nuo 3–4 metų), vėliau, sulaukus 7–8 metų, jau tekdavo eiti ganyti – iš pradžių avis ar kiaules, o vėliau ir karves... Arklinėmis grėbiamosiomis dobilienas ir ražienas grėbsto tiktai paaugliai...
...Skaityti mokė motina, verpdama prie ratelio. Mokiausi iš seno gotiškomis raidėmis katekizmo. Pirmuosius išmoktus puslapius tėvas išvirino ir liepė išgerti, kad ir toliau gerai sektųsi mokytis. Apanglėjusių popierių negalėjau nuryti. Bet tėvas perdaug ir nevertė. O vandenį išgėriau beveik visą, nors jis buvo juodas ir apykartis.
Rašto mokė tėvas. Iš ryto, prieš važiuodamas į pievas malkų, marmurinėje lentelėje įrašydavo vieną alfabeto raidę. Aš per dieną tokių raidžių turėjau prirašyti visą lentelę. Parvažiavęs iš pievų, tėvas mano darbą patikrindavo. Tiktai tada galėjau ištrinti, kas parašyta, o tėvas parašydavo naują raidę, kurią kitą dieną turėjau rašinėti“.
„Kaime gyveno grytelninkas Jonas Stružas, rekrūtu atitarnavęs carinėje armijoje 15 metų, dalyvavęs karuose su Turkija... Jis vasarą būdavo samdomas skerdžiumi („ustovu“), o žiemą savo gryčioje mokydavo vaikus skaityti ir rašyti... Pirmus metus tiktai lietuviško rašto, o antrus – ir rusiškai. Daugiausia buvo mokomasi iš maldaknygių. Bet atsirado ir lietuviškų elementorių... Išmokus reikėjo atsiskaityti. Jei kas ilgai neišmokdavo, buvo klupdomas į kampą nosim į sieną. Vaikai kalbėdavo, kad dar baisiau būtų, jei paklupdytų ant žirnių ar ant prikalinėtų vinių. J. Stružas tuo pačiu laiku taisydavo batus, dažniausiai „tupeles“ (kuntaplius). Mokomasi buvo nuo tamsos iki tamsos. Pietums buvo pertrauka. Po pietų pertraukos mokėmės rašto. Prieš pietus tiktai skaityti...“
Vieno pirmųjų Biržų valdovo Mykolo Radvilos dėka paplitus reformacijai, XVI a. tarp katalikų ir reformatų prasidėjo kova už savo išpažįstamo tikėjimo propagavimą, už žmogaus sąmonę, jaunimo švietimą. Prie šių bažnyčių pradėtos kurti parapijinės mokyklos. Jose vyravo religinės disciplinos.
XVI a. gale Biržų pilies statytojas ir miesto kūrėjas kunigaikštis Kristupas I Radvila prie reformatų bažnyčios įsteigė pradinę mokyklą. Joje buvo mokoma skaityti ir rašyti lenkiškai, ir lietuviškai, matematikos, giesmių, evangelijos. XVII a. ji tapo centrine Šiaurės Lietuvos reformatų kolegija, kurioje mokėsi ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos bajorų vaikai. Veikė 5 klasės, kuriose jau buvo mokoma lotynų ir vokiečių kalbų, gramatikos, istorijos, tikybos, poetikos ir retorikos.
Livonijos karo metu 1625 m. sugriovus Biržų tvirtovę ir miestą mokyklos reikšmė sumenko ir XVII a. pabaigoje ji liko pradine mokykla.
Protestantiškos parapinės mokyklos veikė Biržuose, Papilyje, Salamiestyje, N.Radviliškyje, Švobiškyje.
Pirmoji parapijinė mokykla prie Biržų katalikų parapijos įsteigta 1817 metais ir ji veikė ligi 1864 metų. Be šios, katalikiškos parapijinės mokyklos veikė Vabalninke, Krinčine ir kt.

Po LDK padalinimo, pirmaisiais rusų valdymo dešimtmečiais, Lietuvoje tebeveikė dar ikicariniais laikais Edukacinės Komisijos nustatyta mokyklų sistema. Aukštesniąsias mokyklas (gimnazijas) dažniausiai išlaikydavo vienuolynai, o žemesniąsias – parapijų klebonai.
1864 metais Vilniaus generalgubernatorius M. Muravjovas visas parapijines bei privačia iniciatyva atidarytas dvarų mokyklas uždarė. Iš mokyklų pašalinama lenkų ir įvesta rusų kalba. Tikybos lietuviškai buvo leista mokytis tik pirmaisiais mokslo metais, kai vaikai dar nė kiek nesuprato rusiškai.
Uždaromų mokyklų vietoje kaime buvo steigiamos vienklasės liaudies (narodnyje) mokyklos su 2 metų mokymu. Mieste jos buvo dviklasės (su 3–4 metų mokymu) ir keturklasės liaudies mokyklos. Jos buvo skirtos rusinimo ir pravoslavinimo tikslams.
Apygardinės vidurinės mokyklos ir toliau liko lenkiškos. Vienų mokyklų lenkinimas, o kitų rusinimas vertė lietuvių inteligentiją kovoti už mokyklų lietuvinimą. Buvo bandyta vadovėlius rašyti lietuviškai, tačiau tokių knygų leidimas buvo ribotas. Daugelis jų spaustuvių nepasiekdavo.

Kaime mokyklai dažniausiai būdavo surandamas didelis kambarys, kuriame dviejuose skyriuose (aukštesniame ir žemesniame) mokėsi 30–50 įvairaus išsilavinimo mokinių. Kol mokytojas užsiiminėdavo su vienu skyriumi, kitas skyrius čia pat rašydavo iš knygų, spręsdavo uždavinius ar piešdavo. Nepaklusniuosius bausdavo fizinėmis bausmėmis. Dažnai mokiniai mokyklą lankė tik žiemą. Pavasarį, prasidėjus lauko darbams, jie mokslą nutraukdavo.
Apie vieną iš tokių mokyklų papasakojo anksčiau minėtas J. Dagys.
„Rinkuškių kaimas turėjo savo pradžios mokyklą, kurią lankė ir Šlepščių, Juodelių, Ripeikių vaikai, ir jau paaugęs jaunimas. Pamokos vykdavo Šarkanų seklyčioje, karčemoje, vėliau Punių seklyčioje. Pirmasis mokytojas, rodos, Sokolovas lietuviškai nekalbėjo. Ūmus ir piktas mokytojas karklų vytele ar lazdele mušdavo nusikaltusius per nugarą, šaukdamas „dubina“ ir „skotina“. Į namus užduodavo išmokti skaityti ir atpasakoti.“
Naujai skiriami mokytojai vaikus mokino tik rusiškai. Buvo privežta pedagoginiam darbui neparuoštų, su vaikais nesusikalbančių mokytojų, dažniausiai – pasaulio perėjūnų. Vienintelė visai Lietuvai mokytojų seminarija Panevėžyje buvo įsteigta tik 1872 metais.
Valstiečiai šias liaudies mokyklas ignoravo. Plito neoficialios, valdžios persekiojamos valstiečių išlaikomos daraktorinės mokyklos, kuriose namų sąlygomis vaikai buvo mokomi lenkiškai ir lietuviškai.. Kiek vėliau, uždarytas vienuolynų ir bažnyčių išlaikomas mokyklas pradėta atstatinėti. Ypač daug jų atstatyta vyskupo Motiejaus Valančiaus laikais. Jose paprastai mokytojaudavo kunigų prižiūrimi vargonininkai ir zakristijonai. Vaikai buvo mokomi poterių, katekizmo, skaityti lietuviškai, lenkiškai, rusiškai. Kol slaptoji lietuviška spauda dar nebuvo plačiau paplitusi, mokyklose buvo mokoma iš bažnytinių giesmynų, maldaknygių, naudojami iš anksčiau išlikę elementoriai.
Tačiau daugumoje mokyklų mokė pačių tėvų pasamdyti „daraktoriai“. Jos, dažnai, net savo pastovių patalpų neturėdavo. Pasamdytas mokytojas su mokiniais žiemą keldavosi iš vienų namų į kitus, dažniausiai vienoje vietoje pamokytojaudamas po savaitę. Mokytoją apgyvendindavo ir maitindavo ūkininkai pas kuriuos pamokoms rinkdavosi vaikai. Be to, mokytojui buvo mokama po 10–15 kapeikų už kiekvieną vaiką. Daraktorių išsilavinimas ir socialinė kilmė buvo įvairi. Daugiausia daraktoriavo bajorai, valstiečiai ar iš jų kilę kariuomenėje prasilavinę atsargos kariai – buvę eiliniai, puskarininkiai, felčeriai. Daraktorių tarpe buvo nemažai moterų. Istoriko V. Merkio paskaičiavimu spaudos draudimo metais Vilniaus ir Kauno gubernijose dirbo apie 4800 daraktorių.
Tokiose privačiose mokyklose buvo mokoma įvairiai. Vienur vaikai pramokdavo tik lietuviškai skaityti ir rašyti, kitur mokydavo dar lenkų, rusų, net lotynų kalbų ir šiek tiek aritmetikos. Kai kada tokios mokyklos pasiekdavo net vidurinių mokyklų lygį. Pagrindinė jų nauda buvo tai, kad valstiečių vaikai pramokdavo nors skaityti.

Teisę siekti vidurinio mokslo cariniais laikais teikė tik „miesto“ keturklasės pradžios mokyklos baigimo pažymėjimas. Vidurinio mokslo mokyklų grupei priklausė klasikinės ir realinės gimnazijos. Teisę siekti aukštojo išsilavinimo davė tik klasikinės gimnazijos baigimas. Gimnazijų, ypač klasikinių, Lietuvoje buvo nedaug. Kol savo gimnazijos nebuvo (iki 1917 metų), siekusi aukštesniojo mokslo Biržų moksleivija, mokytis važiuodavo į Liepojos, Mintaujos (Jelgava), Rygos gimnazijas, Bauskės keturklasę mokyklą. Kai kurie evangelikų reformatų tikybos vaikai pasiekdavo ir Slucko gimnaziją. Įkūrus Lietuvoje daugiau vidurinių mokyklų, XIX a. pabaigoje, taip pat buvo mokomasi Panevėžio, Šiaulių gimnazijose. Aukštojo mokslo moksleivija siekė Maskvos, Peterburgo, Tartu, Kijevo, Odesos, Kazanės, Varšuvos ir kitose aukštosiose mokyklose.
Kad vidurinio mokslo siekiantiems vaikams mokykla būtų arčiau namų, evangelikų reformatų kunigo Povilo Jakubėno ir katalikų kunigo Kazimiero Rimkevičiaus pastangomis, 1908 metais, šalia veikiančios dviklasės miesto pradinės mokyklos buvo įkurta keturklasė valdinė Biržų aukštesnioji pradžios mokykla, kurią baigus jau buvo galima galvoti apie gimnaziją. Ji veikė pramonininko Jansono namuose (nuo 1917 m. čia patalpas nuomojo naujai įsteigta gimnazija).
Suprantama, čia buvo mokoma rusiškai, bet už metų kun. Povilas Jakubėnas gavo leidimą mokyti lietuvių kalbos, kurią be užmokesčio pats ir mokė.. Už šias pamokas iš moksleivio atskiras mokestis nebuvo imamas, nors prancūzų ir vokiečių kalbų pamokos buvo apmokamos. Mokslas šioje mokykloje (be kalbų pamokų) kainavo 12 rublių metams. Kalbų mokymas papildomai kainavo 10 rublių. Į mokyklą buvo priimami išlaikę egzaminus iki 12 metų amžiaus berniukai ir mergaitės. Mokiniai dėvėjo mokyklinę uniformą. Berniukai nešiojo uniforminę kepurę su ženklu – laurų vainike rusiškos raidės BGU (Biržaiskoje gorodskoje učilišče) ir platų odinį diržą su keturkampe sagtimi, kurioje buvo įspaustos tos pačios raidės. Mergaitės dėvėjo sukneles baltomis apykaklėmis ir rankogaliais Apie 1913–1914 m. mokykloje buvo lietuviškai leidžiamas laikraštėlis „Inkarėlis“. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui mokykla kartu su kitomis buvo uždaryta.

Apie mokymo lygį šioje mokykloje poetas, pedagogas Kostas Snarskis-Žvaigždulis rašė: „Biržų keturklasėj mokykloj mokslas buvo aukštai iškeltas. Tik ne ta prasme, kad čia, perkeliant iš klasės į klasę, darydavo egzaminus, tuo Biržų mokykla nuo kitų nesiskirdavo. Bet čia būdavo praeinama didelė programa. Jos 4 klasių mokslas lygo gal kokiom 6 gimnazijos klasėm“.
Daug pasako ir aukštojoje pradinėje mokykloje mokytojavusiųjų išsilavinimas:
Inspektorius J. J. Zdzitoveckij ir mokytojas P. N. Drožžov buvo baigę Vilniaus mokytojų institutą; katalikų kunigas Kazimieras Rimkevičius – Kauno seminariją. Reformatų tikybos, vokiečių ir lietuvių kalbos pamokas vedė Dorpato (Tartu) universitetą baigęs kun. P. Jakubėnas. Z.A. Sutkovska buvo baigusi moterų gimnaziją. Maskvos universitete aukštąjį išsilavinimą gavo gydytojas J. Giedraitis.
Tokio pedagogų sąstato galėjo pavydėti ne viena tuometinė mokykla.

Neprastesnė buvo iki minėtos keturklasės mokyklos įsteigimo veikusi pradžios mokykla kurioje tris klases baigė Julius Janonis. Prisiminimuose apie jį kunigas Povilas Jašinskas pasakoja:
„Pradžios mokykla tuomet (apie 1906 m.) buvo trijų skyrių su priešklasiu – „Kamčiatka“ vadinamu... „Kamčatkoje“ sodindavo mokinius pirmažiemius, kurie visai nemokėjo rusiškai skaityti nei rašyti. Jie čia išsėdėdavo pirmąją žiemą, nes čia jie buvo prirengiami pirmam skyriui, į kurį patekdavo tiktai antrais mokslo metais. Julius, motinos parengtas, buvo priimtas tiesiai į I skyrių, išvengė „Kamčatkos“ nemalonumų…
Juliui esant III skyriuje, motina jo pasakojo apie tokį atsitikimą. Kad lankantis pas mokyklos vedėją, keturklasės mokyklos mokytojui – rodos pavardė Smirnovas – šis nusiskundęs I klasės mokiniais: jie nei vienas neišsprendė jam kokio tai aritmetikos uždavinio. Tuomet pradinės mokyklos vedėjas pasakęs, kad jo mokyklos III skyriaus mokiniai tokį uždavinį galį išspręsti ir pasišaukęs Julių. Smirnovas davęs jam tą uždavinį ir jis greit jį išsprendęs tą sunkų uždavinį. Smirnovas už tai Julių pagyręs ir pažadėjęs padėti, kad jis būtų rudenį priimtas į keturklasę mokyklą, o mokyklos vedėjas – pavarde Protas (Ignas. B. J.) – dovanojęs jam už tai knygą. Šis mažas įvykėlis buvo priežastimi, kad ir kiti mokytojai, kaip pradinės, taip keturklasės mokyklos, susidomėjo Julium ir visi ruošėsi jam kaip nors padėti, kad jis galėtų lankyti keturklasę miesto mokyklą“…
Keturioms laidoms baigus keturklasę prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas.
Keturklasės mokyklos mokinių iniciatyva Biržuose įsikūrė ateitininkų organizacija. Apie tai prisimena buvusi knygyno vedėja Liucija Januševičiūtė-Samulionienė: „Nepamenu kuriais tai buvo metais, 1911 ar 1912, o gal dar kiek vėliau, bet dar caro valdymo laikais. Tėvui pritariant ir globojant, mūsų namuose Kelmynėje (taip vadinosi tada Biržų miesto pakraščio dalis prie kelio į Kilučių kaimą) susirinko tuometinės keturklasės mokyklos moksleivių būrelis ir įkūrė Biržuose ateitininkų kuopelę. Ateitininkų kuopelės tada gyvavo slapta…“

Tik įsitikinusi, kad kova su lotyniškomis raidėmis yra beprasmė ir norint sumažinti įtampą šalyje dėl kilusio karo su japonais, 1904 metais caro valdžia lietuviams spaudą grąžino.
Lietuvių kalba ir lietuviškas mokytojas rusiškoje mokykloje, pamažu įgavo vis daugiau teisių ir vietos, ypač Suvalkų krašte. Prieš pat karą mokyklų tinklas jau buvo tiek tankus, jog galėjo patenkinti visų norinčiųjų savo vaikus mokyti gyventojų poreikius. Šalia valstybinių mokyklų atsirado nemažai privačių, kurias steigė daugiausia „Saulės“ draugija ir atskiri asmenys. Lietuvos Centrinio statistikos biuro duomenimis, 1913 m. tuometinės laisvosios Lietuvos plote (be Klaipėdos krašto) buvo 875 pradinės mokyklos su 1022 mokytojais bei 51221 mokiniais.
1913 m. Biržuose veikė valdinė aukštesnioji keturklasė mokykla, dviklasė liaudies mokykla, liaudies mokykla mergaitėms, mišri „Saulės“ pradinė mokykla, cerkvinė pravoslavų mokykla. Liaudies mokyklos dirbo Medeikiuose, Klausučiuose, N. Radviliškyje, Laužadiškyje, Lujanuose, Drąseikiuose, Juodžioniuose, Totorkalnyje, Buginiuose, Benosiškyje, Dirvonakiuose, Geidžiūnuose, Suoste, Legailiuose, Meleišiuose, Zizonyse, Pabiržėje, Rinkuškiuose, Kirkiluose, Ripeikiuose.

Savo prisiminimuose apie pradžios mokyklą iki Pirmojo pasaulinio karo, atspausdintuose 1966 m birželio mėn. Čikagoje evangelikų reformatų žurnale „Mūsų Sparnai“ Nr. 20 biržietis Mykolas Plepys rašė:
„Tais atsimenamais senais prieškariniais laikais Biržuose tebuvo tik viena skurdi pradžios mokykla, kurią lankė vaikai kaip iš Biržų miesto, taip ir iš jo apylinkės ir kurią vieni baigdavo kiti ne... Tais laikais, prie šios pradžios mokyklos buvusioje aikštėje tvyrojo purvina bala. Vasaros metu ten priželdavo įvairių žolių ir veisdavos bei kurkdavo varlės, o žiemomis, pertraukų metu, ten čiuoždavome, sniegu mėtydavomės... Mokykloje buvo tik rusų kalba, o tikybos pamokas, mums reformatams, ten dėstė lietuviškai vargonininkas Mikelėnas“.
To paties žurnalo 1972 m. birželio mėn. Nr. 32 biržietis P. Variakojis pasakojo, kad 1906–1907 metais mokykloje dirbo du mokytojai: Sretenskij ir Šlapikas. Mokyklos name, iš kiemo pusės, prie mokytojų kambario buvo įrengti du kambariai (vienas be lango) kuriuose gyvendavo 8–10 mokinių. Lovos buvo dviaukštės: Mokinių tėvai suveždavo savo vaikams produktų. Kiekvienam atskirai valgį pagamindavo mokyklos valytoja. 1906/7 metais šio „bendrabučio“ globėju buvo amžiumi vyriausias Petras Kregždė (vėliau tapęs agronomu). Visi gyventojai laikėsi jo nustatytos tvarkos, kas įgalino ankštose patalpose gražiai sugyventi ir patogiai rengti pamokas. Kiekvieną vakarą, prieš gulant, visi suklupę sukalbėdavo „Tėve mūsų“. Maldą garsiai sukalbėdavo vienas iš mokinių.
Anais laikais per pertraukas ar po pamokų buvo įsigalėjęs muštynių paprotys tarp kaimo mokinių ir mieščionėlių. P. Kregždės auklėjami bendrabučio vaikai muštynėse nedalyvaudavo.
„Mūsų Sparnų“ 1979 m. birželio mėn. Nr. 46 V. Karosas pasakoja jau apie Dirvono (Vytauto) gatvėje veikusią keturklasę pradinę mokyklą. Grįžęs iš Slucko, kur jau lankė gimnaziją, dėl silpno lietuvių kalbos žinojimo jis buvo priimtas tik į ketvirtą šios pradinės mokyklos skyrių. Jame tebuvo trys ar keturi ketvirtokams skirti suolai. Likusiuose sėdėjo trečiokai. Visi šie suolai tilpo vienoje vienalangėje žemoje patalpoje įrengtoje „salkoje“. Abiems skyriams pakaitomis pamokas dėstė 2 – 3 mokytojai.
Vokietijos kariuomenei okupavus Lietuvą (1915 m.), nemaža dalis mokytojų ir mokinių pasitraukė į Rusijos gilumą. Į ten buvo perkeltos ir mokyklos. Likusi Lietuvoje šviesuomenė skubiai organizavo pradžios mokyklas ir gimnazijas. Norėdama perimti lietuviškų mokyklų kontrolę, okupacinė valdžia uždraudė mokyklose dėstyti rusiškai. Dėstomąja kalba mokyklose buvo paskelbta gimtoji, o vokiečių kalba dėstoma jau nuo pirmos klasės. Biržų apskrities pradžios mokyklų skyriaus vedėju buvo paskirtas vyr. mokytojas (Oberlehrer) ltn. Martinkus. Jis vizituodavo pradžios mokyklas, dalindavo mokykloms vokiškus vadovėlius „Fibelius“, organizuodavo mokytojų konferencijas. Nors mokytojų labai trūko, beveik visuose Biržų krašto didesniuose kaimuose 1915–1916 m. pradėjo veikti lietuviškos pradžios mokyklos. Gavus okupacinės valdžios leidimą, 1917 m. Pasvalyje buvo surengti mokytojų tobulinimosi kursai
Būsimasis ekonomikos mokslų kandidatas Jonas Dagys su broliu Biržų pradžios mokyklą pradėjo lankyti 1917 metais. Kasdien iš Kvietkelių į Biržus po 4 kilometrus vaikščiojo pėsti. Kaizerinės okupacijos metais batų trūko ir kaimo vaikai į mokyklą vaikščiodavo su naginėmis, miestiečiai – su klumpėmis, o pavasarį, orui atšilus – basi. J. Dagys prisimena geras mokytojas S. Lapėnaitę, O. Pelanytę, Variakojytę. Per dainavimo pamokas ateidavo su smuiku karine uniforma apsirengęs vokietis. Buvo dainuojamos lietuviškos ir vokiškos dainos. Įsiutęs „mokytojas“ mokiniams tėkšdavo į veidą.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, buvo pradėta kurti lietuvių tautinė mokykla, kuri galutinai susiformavusi 3 dešimtmečio viduryje. Naujos lietuviškos mokyklos kūrimo procesui 1918 m. pagrindą sudarė Pirmojo pasaulinio karo metais Rusijos miestuose ir vokiečių okupuotoje Lietuvoje įsteigtos lietuviškos švietimo mokymo įstaigos.
Nepriklausomo gyvenimo pradžioje daug rūpesčių kėlė tinkamų patalpų stygius. Tuo metu perimti 367 namai tesudarė 30 % nuo iki nepriklausomybės turėto 1036 mokyklų skaičiaus. Tačiau 1938 metų pradžioje savo patalpose jau dirbo 981 mokykla. Vėliau pastatyta nemažai naujų pasigėrėjimo vertų mokyklų, tame tarpe ir mokyklos Biržuose ir Vabalninke.
Nors sudaryta vyriausybė krašte rado keletą veikiančių mokyklų, bet švietimą teko organizuoti iš naujo. Tuometinis Švietimo ministerijos valdytojas Jonas Yčas per laikraštį kreipėsi į ministerijai žinomus asmenis kviesdamas juos būti Švietimo ministerijos įgaliotiniais. 1918 metais, per Kalėdų atostogas, Vilniuje susirinkę ministerijos įgaliotinių ir mokytojų atstovai priėmė eilę svarbių dokumentų. Mokytojams ir savivaldybėms buvo suteikta daug teisių. Savivaldybės buvo įpareigotos spręsti visus mokyklų ūkio reikalus. Mokėti mokytojams algas įsipareigojo ministerija. Visus konferencijose priimtus nutarimus vėliau patvirtino Steigiamasis Seimas, išleidęs „Pradinių mokyklų įstatymą“. Pagal jį buvo sukurta ketverių metų pradinė mokykla, kurios lankymas buvo privalomas abiejų lyčių 7– 14 metų amžiaus vaikams. Privalomas mokslas pradėtas vykdyti 1928 metais.
1918 m. pabaigoje Biržų apskrityje veikė 44 liaudies mokyklos, dirbo 53 mokytojai, mokėsi 1798 vaikai. 1925 m. Biržų m. taryba išlaikė 5 pradžios mokyklas, kuriose darbavosi 8 mokytojai.
Biržų apskrityje buvo įkurtos dvi (I ir II rajono) inspekcijos: 1927 01 01 duomenimis Biržų apskr. jau buvo 119, 1937 m. – 123 pradžios mokyklos. 1939/40 mokslo metais 127 Biržų apskrities pradžios mokyklose mokėsi 11467 mokiniai (1930/31 mokslo metais jų buvo 8839.). Biržų apskr. savivaldybės lėšomis 4 dešimtmetyje buvo pastatytos 26 pradžios mokyklos. Didžiausios ir geriausiai įrengtos buvo: 1936 m. pastatyta Vabalninko inž. K. Šakenio vardo pradžios mokykla ir 1939 m. Švietimo ministerijos lėšomis pastatyta Biržų „Aušros“ pradžios mokykla.
Padidinus disciplinų skaičių, 1933 metais pradėta steigti bendro lavinimo II laipsnio šešių skyrių pradžios mokyklos, kurios rengė mokinius reformuotos gimnazijos I klasei. 1936 m., pakoregavus įstatymą, mokytojų ir inspektorių atlyginimai buvo susisteminti pagal kategorijas. Mokytojų kadrų tobulinimui beveik kas vasarą buvo rengiami kursai. Pradedant 1919 metų vasara, iki 1927 m. įvyko 84 tokie vasaros kursai. Juos lankė apie 6350 klausytojų. Tokie kursai 1923 metais vyko Biržuose, 1928 ir 1932 metais Šiauliuose. 1928 metais Biržuose mokytojai tobulinosi muzikos ir dainavimo kursuose. Vėliau pradžios mokyklų mokytojų gretas papildė Kauno, Vilniaus, Panevėžio, Marijampolės, Šiaulių, Kėdainių ir kitas seminarijas baigę žmonės. 1935 m. įkurtas Klaipėdos pedagoginis institutas ruošė mokytojus vyresniems pradžios mokyklų skyriams, o Kauno universitetas – gimnazijų mokytojus.
Pedagogo profesija tapo prestižinė ir gerai apmokama. Laikotarpio pabaigoje padidėjo tautos raštingumas. Švietimas lygiavosi į Europos mokyklas, Lietuvos aukštųjų mokyklų diplomus pripažino visas pasaulis.
1939 m. Lietuvoje gyventojų raštingumas (nuo 9 iki 49 metų) pakilo iki 78,7 proc. Tuo tarpu Latvijoje – 92,7 proc., Estijoje – 98,6 proc.
Remiantis 1923 m. visuotinio Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, išaiškinta, kad visoje Lietuvoje beraščių mažiausia buvo Biržų-Pasvalio apskrityje.
Viena seniausių pradinių mokyklų Biržuose buvo XIX a. Vytauto (tuometinėje Dirvono) g. grafo Tiškevičiaus lėšomis įkurta valsčiaus pradinė mokykla. Numalšinus 1863 m. sukilimą ji buvo perorganizuota į rusų liaudies dviklasę mokyklą.
Dar vėliau čia buvo įkurta I pradžios mokykla, kuri įvedus Lietuvoje privalomą keturmetį pradžios mokslą 1928 metais tapo keturklase mokykla. Jai suteiktas „Aušros“ mokyklos vardas.
Pirmaisiais valstybingumo įtvirtinimo metais iš visų Biržų miesto savivaldybės išlaikomų pradžios mokyklų, tik I lietuvių pradžios mokykla turėjo savo nuosavą pastatą. Kitoms mokykloms patalpas už tam tikslui sukauptas lėšas nuomodavo miesto taryba. Miestas taip pat skirdavo lėšas mokytojų butų nuomai arba skirdavo butą. Kai kurie mokytojai gyvendavo mokyklos patalpose.
Ūkio reikalams skirtos lėšos buvo naudojamos malkoms, žibalui, sargo algai, smulkiam mokyklos remontui atlikti, mokymo priemonėms įsigyti. Malkas Biržų miesto taryba tiekė pagal mokyklų paraiškas, o žibalo – 1/4 svaro į dieną. 1919 metais mokytojams už žibalą atskirai buvo sumokama po 270 auksinų per mėnesį. Sargas per mėnesį gaudavo 100 auksinų. Buvo pasižadėta atlikti smulkų mokyklos remontą, tai yra pagal poreikį įstiklinti langus bei skirti 120 auksinų mokyklos tualeto (suprantama – lauko) valymui.
1919–1920 m. savivaldybės išlaikomoje lietuvių pradžios mokykloje Vytauto gatvėje buvo trys klasės ir dirbo trys mokytojai. Apsvarsčius tėvų komiteto prašymus, 1921 m. ir 1922 m. lėšos nuomai buvo skirtos ir savo patalpų neturinčiai žydų pradžios mokyklai.
Lietuviškoms pradžios mokykloms patalpos Biržuose įvairiu metu buvo nuomojamos keliose vietose: Janušonio name Stoties g.; Felikso Kairio name Kęstučio g. 16; Muravankoje, Vabalninko g. 1; Jurgio Trečioko name Kilučių g. 11; „ubagyne“ vadinamos buvusios carinės liaudies mokyklos patalpose katalikų klebonijos teritorijoje: „špitole“ vadinamuose katalikų parapijos namuose Rotušės g. 4 (čia iki 1939 metų veikė 1925 metais įsteigta II pradžios mokykla); Kęstučio ir Kudirkos gatvių sankirtoje; Vytauto ir Širvėnos gatvių kampe buvusiame klebonijos pastate.
1923 m. pradžioje Biržų miesto taryba pradėjo svarstyti naujos lietuvių pradžios mokyklos steigimo klausimą. Tų metų rudenį buvo atidaryta II-oji lietuvių pradžios mokykla. Pradžioje buvusi vienos klasės, 1925 metais ji padidinta iki dviejų klasių. Jai miesto savivaldybė nuomojo butą iš Jono Variakojo. 1924 m. Biržų miesto valdyba įsteigė ir skyrė lėšas latvių parapijos pradinei mokyklai. Latvių mokykloje buvo besimokančių ir grynai lietuviškų šeimų vaikų. Jie buvo rengiami išvykimui dirbti į geriau apmokamus darbus Latvijoje.
1924 m. rugpjūčio gale miesto taryba I-ją lietuvių pradžios mokyklą padidino viena klase ir jai iš katalikų parapijos klebono išnuomojo patalpos Rotušės gatvėje Nr. 4 buvusiuose Labdaros namuose. 1925 m. rugpjūtyje pradėjo veikti II- oji žydų pradžios mokykla.
Taigi, 1925 m. Biržų miesto taryba jau išlaikė 5 pradžios mokyklas, kuriose darbavosi 8 mokytojai. 1922 m. atidarytai Panevėžio lenkų draugijos „Oswiata“ pradinei mokyklai daugiausiai dėl politinių motyvų (Vilniaus netektis) miesto taryba nusprendė prašytų lėšų neskirti, nors Biržuose lenkų mieste gyveno keli šimtai ir mokykloje mokėsi daug jų vaikų. Ir vėliau miestas šią mokyklą rėmė epizodiškai.
Lenkų mokykla buvo įsikūrusi Bine Kaco namuose (Kęstučio ir Parodos gatvių kampe). 1938 metais jos vedėjas buvo Stanislovas Umbrasas.
Mokykloje veikė biblioteka į kurią skaityti laikraščių suvažiuodavo vos ne visi apylinkių dvarininkai lenkai. Ilgam įsiminė liūdna šios mokyklos mokytojos Vandos Rodkevičiūtės-Ordincovienės istorija.
Biržuose ji dirbo pagal lenkų švietimo draugijos „Oswiata“ paskyrimą. Mokyklos rėmėjas ir globėjas buvo Kaunių dvaro savininkas S. Ordynecas. Kiek padirbusi Vanda su juo susituokė. Prieš sutuoktuves S. Ordynecas artimai bendravo su savo vyriausia tarnaite. Ši liko dvare tarnauti ir iš keršto 1928 metais ponią Vandą pasmaugė. Mokykloje po mokytojos mirties kabėjo jos portretas.
Antrame nepriklausomybės dešimtmetyje abi žydų pradžios mokyklos buvo sujungtos. Miesto savivaldybei teko rūpintis jau 4 pradžios mokyklomis, kuriose buvo 12 klasių iš kurių tik penkios dirbo nuosavose patalpose.
Nuo 1928 m. gegužės mėn. 1 d. apskrityje įvestas privalomas pradinis mokslas realiai dar ilgai nebuvo vykdomas. Mokykloms truko patalpų ir mokytojų. 1930 m. per didelį vargą pavyko pastatyti gimnazijai naują pastatą, bet pradžios mokyklos ir toliau liko nepavydėtinoje būklėje. Visos pradžios mokyklų nuomojamos patalpos neatitiko nei pedagogikos nei sanitarijos reikalavimų: klasės buvo tamsios, ankštos, drėgnos ir žiemą labai šaltos. Tik 1933 m. susirūpinta naujos pradinės mokyklos statyba.
1928 m. kalendoriuje buvo rašoma: „Biržuose veikia šios mokyklos: Biržų gimnazija, direktorius Matas Krikščiūnas; I-ma „Aušros“ pradžios mokykla, vedėjas A. Latvėnas; II-ra miesto pradžios mokykla, vedėja Rožė Krikštulytė; III-čia miesto pradžios mokykla, vedėja Ona Valiušaitė; Latvių pradinė mokykla, vedėjas J. Liepa (1935 m. gruodžio mėn. Biržų latvių mokykloje mokėsi 37 mokiniai); Latvių parapijos pradžios mokykla, vedėjas Plamš; I-ma žydų pradžios mokykla, vedėjas A. Aršas; II-ra žydų pradžios mokykla, vedėjas O. Kaplanas; Žydų vidurinė mokykla, vedėjas d-ras Levinas“.
Miesto savivaldybės skiriamas lėšas gaudavo 5 pradžios mokyklos: I-oji „Aušros“ pradžios mokykla, II lietuvių miesto pradžios mokykla, I ir II žydų pradžios mokyklos, bei latvių pradžios mokykla. Kitas išlaikė įvairios visuomeninės organizacijos bei parapijų komitetai.
Skaitlingiausia jų buvo I lietuvių pradžios mokykla. Biržų miesto savivaldybei ir šios mokyklos tėvų komitetui prašant, 1927 metais Švietimo ministerija suteikė Biržų „Aušros“ pradžios mokyklos vardą.
Naujoji dviaukštė „Aušros“ pradžios mokykla, pastatyta 1939 m. Tarybiniais metais mokykla buvo perorganizuota į II vid. mokyklą, 1956 m. pastatytas III aukštas, o 1975 m. priestatas su sporto sale. 1994 m. mokyklai grąžintas „Aušros“ vardas.
Naujos mokyklos atidarymas buvo neeilinis įvykis, todėl apie ją kiek plačiau. Tam panaudojau Dangiros Paušaitės diplominio darbo medžiagą.
Nors statybos realumas ilgai buvo miglotas, 1936 m., spaudžiant mokinių tėvams, Biržų miesto taryba sudarė komisiją, kuri nutarė naujos mokyklos statybai ieškoti tinkamą vietą, aptarė būsimos mokyklos patalpų dydį. Pradžioje toks sklypas buvo numatytas Muravankos rajone. Papildomai permąsčius, galiausiai jis buvo paskirtas Vytauto gatvėje. Tačiau 1937 m. pavasarį statyba dar nebuvo pradėta. Dar buvo ieškomos lėšos, parenkamos statybinės medžiagos, tariamasi su rangovais. 1938 m. balandžio 27 d. Biržų miesto burmistras P. Jurgaitis pakartotinai pasiuntė į Kauną raštą įrodinėdamas, kad Biržuose statyti naują pradinę mokyklą yra būtina. Pagaliau Švietimo ministerija tam lėšas išskyrė, mokyklos projektas (autorius architektas Povilas Viliūnas) buvo patvirtintas. Siekiant mokyklą pastatyti kuo pigiau, mūro darbams atlikti 1938 m. gegužės 13 d. buvo paskelbtas pasiūlymų konkursas. Miesto burmistro P. Jurgaičio iniciatyva šio konkurso skelbimus matomose vietose iškabino Pasvalio, Vabalninko, Joniškio valsčių viršaičiai. Sąlygas pranešė net dienraštis „Lietuvos aidas“. Pagal pasiūlymų konkursą mokyklos statybai akmenis, žvyrą, plytas, medieną ir geležies gaminius įsipareigojo pateikti Biržų miesto savivaldybė. Visas kitas medžiagas ir darbo jėgą susirado rangovas. Pigiausiai statybos darbus apsiėmė atlikti biržietis Petras Grynas. Mokyklai plytos buvo perkamos iš J.Paulauskui priklausančios Daniūnų plytinės. Biržų akcinė bendrovė „Agaras“ įsipareigojo aprūpinti mokyklos statybą reikalinga geležimi. Varžytinių keliu stalių ir dailidžių darbus ėmėsi atlikti biržietis A. Paulavičius. Mokyklos stogui čerpes pateikė „Palemono“ akcinė bendrovė. Pigiausia kaina centrinį šildymą, vandentiekį, kanalizaciją apsiėmė atlikti kaunietis I. Geršovičius. Už darbų pavėluotą atlikimą rangovui iš atlyginimo buvo išskaičiuojamos baudos. 1939 liepos mėn. pigiausiai mokyklą dažyti apsiėmė biržietis P. Kalinauskas.
1939 m. rugpjūčio mėn. mokyklos įrengimo darbai buvo baigti. Liko nebaigta tvarkyti mokyklos aplinka, nepastatyta pagal projektą numatyta dekoratyvinė plytų tvora bei ūkinis pastatas. 1939 m. rugsėjo 1 d. darbas naujame „Aušros“ pradžios mokyklos pastate prasidėjo. Miesto pradžios mokyklų darbo sąlygos žymiai pagerėjo.
„Aušros“ pradžios mokyklos statybos aprašymui daugiau vietos skiriama ne šiaip sau. Šioje mokykloje besimokiusiems ir bet kuriam pro mokyklą praeinančiam biržiečiui naudinga žinoti, kaip ji atsirado. Statybos eiga parodo, kiek jaunai valstybei reikėjo padėti pastangų, kad su minimaliausiomis investicijomis ir optimaliausiomis pastangomis būtų atstatomas karo suniokotas kraštas, kiltų nauji pramonės ir kultūros pastatai.

Apie 1935–1936 metus mano vaikystė baigėsi ir mama išlydėjo mane mokyklon. Nupirko man „karmoną“, „pliurnyką“ su plunksnakočiais, pieštukais ir trintukais, knygas, sąsiuvinius, rašalo. Negaliu atsigrožėti naujomis pirmą kartą užsimautomis ilgomis kelnėmis.
Mokslus aš pradedu katalikų klebonijoje, sename senelių prieglaudos (ubagynės) pastate prie apžėlusios kūdros. Ten buvo įrengtos kelios klasės. Besimokydamas klebonijoje dažnai sirgdavau ir praleisdavau pamokas. Todėl liūdnai prisimenu savo pirmuosius tragikomiškus egzaminus, kurių metu ilgai vargau, kol atspėjau, kas įkūrė Vilnių.
Vieno mokyklos pastato tada dar nebuvo ir mus dažnai kilnodavo vis į kitas patalpas. Taip po kurio laiko aš atsidūriau istorinėje mokykloje Vytauto gatvės pradžioje kur ilgą laiką dirbo ir valsčiaus valdyba.
Mūsų klasė buvo namo palėpėje, šaltoka, todėl žiemą dažnai sėdėjom su paltais. Iš mokymosi šiuose namuose laikotarpio liko keletas naivių vaikiškų prisiminimų.
Į muzikos pamokas, persimetęs per petį diržą, mokytojas atsinešdavo fisharmonija vadinamą dėžę ir padėdavo ją ant stalo. Iš dėžės išimdavo kitą diržą su lentele jo gale. Kad fisharmonijon pripūsti oro, mokytojas tą įstrižai pusiau kabančią lentelę mindydavo koja. Spaudydamas klavišus jis grodavo, o mes dainuodavom.
Pamenu labai liūdną išsiskyrimą su išvykusią kitur dirbti mokytoja Puodžiūniene. Ji buvo labai mums gera, todėl ją išlydėjom ašarodami. Čia besimokant mirė pedagogų šeimoje gimęs malonus berniukas pavarde Virkietis. Dar ilgai, lankydamasis Kęstučio gatvėje esančiose katalikų kapinėse aš susirasdavau jo kapą. Kartu su manimi čia mokėsi ir žymaus Biržų mokytojo J.Kutros duktė Dalia, vėliau su tėvais ištremta į Sibirą ir ten tragiškai žuvusi. Vieną vėjuotą dieną įstiklintas I aukšto lango rėmas trenkė į pro šalį einančios Dalios noselę. Stiklo šukės išsilakstė, o nosis liko sveika. Pamenu, kad buvo labai juokinga, nors žinojau, kad iš tokių dalykų šaipytis nedera. Su Kutrų vaikais aš bendraudavau ir lankydamasis pas kaimynystėje (prieš dabartinę rajono tarybą) gyvenusį savo dėdę. Toje pačioje klasėje mokinosi ir gerai Biržuose žinomo provizoriaus Apolinaro Marcinkevičiaus dukros.
Nemažai peršalimo ligų vaikams sukeldavo kiemo kampe stovėjęs lauko tualetas. Pamenu dideles malkų rietuves.
1937 metų žiemą Astrave, aitvarų šventės metu, aikštėje prieš Tiškevičių rūmus, mokytojų vadovaujami, laidėm aitvarus.
Trumpai mokiausi ir katalikų labdaros namuose Rotušės gatvėje taip pat vadinama „ubagyne“ ar „špitole“.
Galiausiai grįžau į katalikų kleboniją, tik į kitą jos teritorijoje, Vytauto ir Širvėnos gatvių sankryžoje buvusį ūkio pastatą. Kampas buvo aptvertas aukšta tvora kuria pertraukų metu mėgo karstytis berniukai. Šiose patalpose mes, greičiausiai buvome patalpinti atsitiktinai ir trumpam, nes neteko girdėti, kad jame dar kas nors būtų mokęsis. Čia baigėsi nuolatinės klajonės. Naujosios „Aušros“ pradžios mokyklos statyba buvo baigta ir aš išskubėjau į ją, kad baigti pradžios mokslus ir tapti gimnazistu.
Apie tuometinį mokinių auklėjimo problemas Biržų poetas, mokytojas Kostas Snarskis-Žvaigždulis 1928 metais rašė: „Jauna vaiko siela mokykloj varžoma, trempiama be jokio pasigailėjimo. Norint būti pedagogu, reikia nusileisti lig vaiko. Tuo tarpu mokytojai dažnai nieko žinoti apie juos nenori. Mokytojas kariauja su mokiniais. Koliojimai. Klupdymai. Grūmojimai. Juodosios knygos. Elgesio pažymių mažinimas. Visokie draudimai. Nepakelsi laiku kepurės prieš mokytoją – aiškinkis. Vėliau paskirto laiko pasirodysi gatvėje – aiškinkis. Nenueisi į bažnyčią sekmadienį – aiškinkis. Kai kurių mokytojų skatinamas savitarpio sekimas. Užsipuolimas ant nepatinkamų mokinių. Reikalavimas dirbtinio mokytojų dievinimo. Valios ir visos vaiko dvasios sunkus gniaužimas. Atitraukimas nuo gyvenimo ir gamtos. O kas dažnai vadovauja visam mokyklos gyvenimui? Nestebėtina, jei po viso to vaikas lieka kažkokiu automatu arba suyra jo nervai ir vėliau tokių mokytojų jis nenori nė pažinti...“.
Manyčiau, kad čia mokytojas kiek perdeda. Visokių būta mokytojų. Bet dauguma jų augino savo vaikus ir žinojo kaip elgtis su nenustygstančiu suole, nuolat besisukiojančiu ir kitiems trukdančiu „šeliončiumi“ mokiniu, pasirengusiu bet kada paleist popierinį balandį mokytojui į nugarą. Motina dažnai nusivesdavo mane į kiną, skirtą ne visų klasių mokiniams. Kino foje ji susirasdavo mokytoją ir paaiškindavo, kad neturi kur mane palikti. Ir šito „reveranso“ pakakdavo, kad nebūčiau kitą dieną perspėjamas. Tarp kitko, anuometiniai draudžiami filmai palyginus su šiandieniniais buvo labai nekalti. O pamatęs ateinantį mokytoją jau iš tolo traukdavau nuo galvos kepurę, nes buvo gėda, jei anksčiau už mokinį pasisveikindavo mokytojas.
Vieną kartą už prastus pažymius trimestre man buvo įsakyta plikai nusikirpti plaukus. Įvykdęs nuobaudą ir atėjęs į mokyklą jaučiau nuoskaudą dėl to, kad iš grupės nubaustųjų aš apsikirpau vienintelis ir mokytoja ne be ironijos mane pavadino europietišku berniuku. Kitų „nusikaltėlių“ tėvai, matyt, paprašė mokytojų nuo bausmės atleisti.
Keletas mano prisiminimų iš mokymosi naujuose rūmuose.
Prieš pamokas ir joms pasibaigus mokytojas atsistodavo ir veidu pasisukdavo į lentą virš kurios kabėjo kryželis. Triukšmingai belsdami suolų atvartais atsistodavo mokiniai ir pasigirsdavo choru atliekama malda. Maldos pamokų pradžioje nebeprisimenu, bet pabaigos – skamba lygi šiolei. Veržiantis namo pastaroji, dažniausiai, nuskambėdavo skubiai ir nedarniai.
Iškviestas prie lentos atsakinėti ar rašyti ant lentos berniukas mokytojui nusilenkdavo, o mergaitės padarydavo „knyksiuką“.
Per ilgąją pertrauką, nešinas per petį pakabinama spiritine virykle pas mus atsilankydavo dėdė baltu chalatu. Pasistatęs savo aparatą ant pirmo aukšto palangės. už 20 centų jis pavaišindavo mus skaniomis dešrelėmis su bandele sudėtomis ant popierinės lėkštelės. Ypač skanios buvo garstyčios, kurių dėdė negailėdavo.
Šiuolaikiniam mokiniui sunku įsivaizduoti tuos nepatogumus, kuriuos mums suteikdavo rašymas rašalu ir plunksnakočiais, nuolatinis plunksnų valymas skudurėliu. Mat, kad gražiau rašyti mes naudojom skirtingas plunksnas. Per mokslo metus moksleivį be vargo buvo galima atpažinti iš rašaluotų pirštų, o dažnai – ir veido. Bet dailyraštį mūsų karta rašė puikiai. Gražiausius dailyraščio sąsiuvinius eksponuodavo moksleivių darbų parodose. Ypač dailiai atrodė rašiniai parašyti kažin kodėl vadinamomis aštunto numerio plunksnomis, kai rašant nekeičiant plunksnos padėties pasirašydavo įvairių storių raidžių ir skaičių linijos.
Palaipsniui kitų tautinių mažumų mokyklos menko. Jie pereidavo į lietuviškąją mokyklą. Klasėse atsirado žydelių. Pamenu, kaip mokytoja vargo su vienu žydeliu įpratusiu rašyti kaire ranka.
Sykį paliktas su keliais nusižengusiais mokiniais po pamokų neįtariau, kad bausmę atlieku kartu su būsima Biržų krašto įžymybe – rašytoju Petru Skodžiumi.
„Aušros“ mokyklos mokinių jėgomis buvo statoma S. Kymantaitės-Čiurlionienės pasaka „Dvylika brolių juodvarniais laksčiusių“. Gandro vaidmuo buvo patikėtas man (greičiausia – dėl ilgų kojų), lankiau repeticijas. Prieš pat spektaklį jo statytojai nusivylė prasta mano vaidyba ir aš buvau pakeistas talentingesniu „starku“. Neseniai, laidojant akordeonistą Algirdą Ločerį, pasikalbėjom su šiame spektaklyje varlytės vaidmenį gavusią moksleive. Jai šis vaidmuo atrodė labai baisus. Todėl, vengdama konflikto su gandru, kuris autoriaus valia privalėjo varlytes „guzdinti“ ir vaikyti, ji į spektaklį visai neatėjo. Man gi jame buvo patikėta platinti žiūrovams mokinių išmargintas spektaklio programas.
Čia gavau pirmąjį „kuolą“, sukėlusį daug liūdnų minčių. Aš suvokiau, kad mokymasis man buvo didelė privilegija. Ir štai – „kuolas“. Laimei, mokytojas mane kankino neilgai ir įvertinęs mano pastangas išsitaisyti vienetą pavertė ketvertu.
Tai galėjo mane paveikti, nes iki tol buvęs silpnoku mokiniu, pradėjau mokytis geriau ir pirmaisiais tarybiniais metais jau turėjau teisę prie atlapo prisisegti raudona medžiaga aptrauktą skridinuką. Man dažnai pavesdavo klasės tvarkdario pareigas: prižiūrėti, kad pertraukų metu klasė būtų vėdinama, kad klasės lenta būtų švariai nuvalyta o kempinė išplauta, klasėse nebūtų vaikų, kas buvo neparanku per pertraukas nusirašinėjantiems namų užduotis. Žodžių – išsiveržiau į valdžią, o naudojant šiandienine terminologija – tapau nomenklatūra..
Su dideliu malonumu prisimenu, kaip naujojoje „Aušros“ mokykloje mus vesdavo maudytis į tuo metu didele naujiena ir „raškažium“ tapusį dušą. Po keliais pritvirtintais dušo sieteliais turškėsi visa klasė. Slogius prisiminimus paliko dvokiantys tualetai. Miesto kanalizacijos dar ilgai nebuvo.
Pavasarį buvo organizuojamos išvykos į gamtą.
Švenčių progomis sporto aikštelėse mokiniai demonstruodavo laisvus pratimus. Kariuomenės ir visuomenės susiartinimo dieną mokiniai kariams įteikdavo už suaukotus pinigus nupirktą šautuvą.
Tuoj po atidarymo, naujoje Biržų „Aušros“ mokykloje koncertavo Valstybinis ansamblis „Lietuva“, simfoninis orkestras iš Šiaulių. Čia dramos spektaklius pradėjo rodyti ir Panevėžio dramos teatras. Prasidėjo J. Miltinio ir jo trupės triumfo laikotarpis.
Matydamas per internetą dabartinę mokyklos sceną stebiuosi kaip joje tilpdavo „Lietuvos“ ansamblis, simfoninis orkestras, dekoracijos. Ir pati salė mano akyse lyg susitraukė.
Įsiminė šiauliečių simfoninio orkestro atsilankymo epizodas. Siauruko traukinys, kuriuo į Biržus vyko orkestras, vėlavo ir atvyko kai publika jau buvo susirinkusi salėje ir, rengėjų perspėta, kantriai laukė koncerto pradžios. Pagaliau durys atsidarė ir instrumentais nešini muzikantai per salę nuskubėjo scenos link. Dar pusvalandis, muzikantai susėdo, susiderino instrumentus ir salėje sugriaudė „Karmen“ operos uvertiūra. Man tai buvo šventė.
Tikrindami kojų švarą koridoriuose išrikiuotiems mokiniams mokytojai liepdavo nusiauti. Kai kuriems patikrindavo ir galvų švarą. Vienu metu moksleivių sveikatą savo namuose tikrindavo felčeris Petrulis.
Šiandien atrodo neįtikėtina, bet buvo laikai, kada mergaitės ir berniukai buvo talpinami skirtingose klasėse. Kada pertraukų metu, prižiūrint mokytojams berniukai ir mergaitės ne siausdami, tik retsykiais pasistumdant vaikštinėdavo skirtingų aukštų koridoriuose. Mokyklų vakarėliuose salę stebėdavo akylūs mokytojai.

Borisas Januševičius

Borisas Januševičius. Švietimo raida tarpukario Biržuose. Gimnazija

Vokiečiams neprieštaraujant, 1917 m. gale kunigo Kazimiero Rimkevičiaus, kunigo Juozo Janilionio, Adomo Ramašausko ir kitų į katalikiškos švietimo draugijos „Saulė“ susibūrusių asmenų pastangomis, buvo įsteigta „Saulės“ gimnazija. Iki 1919 m. ją finansiškai išlaikė „Saulės“ draugija, vėliau finansavimą perėmė savivaldybė.

Parūpinti iš „Saulės“ draugijos lėšas padėjo biržietis prelatas kun. Povilas Januševičius, Jis buvo Kauno kunigų seminarijos profesorius, Kauno šv. Trejybės bažnyčios rektorius, Kūdikėlio Jėzaus našlaičiams globoti ir amatų mokyti draugijos steigėjas.
Gimnazija įsikūrė pramonininko Jansono rūmuose, kuriuose 1908–1915 m. veikė Biržų keturklasė mokykla. Pastarosios inventorius pradžioje sudarė gimnazijos materialinę bazę. Kol šiomis patalpomis naudojosi okupantų valdžia, gimnazija laikinai pagyveno priešais esančiose prekybininko Lurjės namo antrame aukšte.
1917 m. lapkričio pradžioje 7 mokytojai į tris klases egzaminais atrinko 110 iki 20 metų amžiaus jaunuolių. Jų amžius buvo ženkliai skirtingas.
1918 metais gimnaziją papildė nauji iš Rusijos grįžtantys mokytojai. Dar vėliau jų gretas padidino baigusieji šią gimnaziją moksleiviai. Dauguma pirmųjų mokytojų nebuvo specialius pedagogikos mokslus baigę specialistai, o tik turintys pašaukimą savamoksliai mėgėjai.
Pradžioje mokinių skaičius sparčiai augo ir 1924–1925 mokslo metais jų buvo virš 600. 1929–1930 metais – 420. 1931 m. pradžioje joje mokėsi 230 berniukų ir 192 mergaitės (319 lietuvių, 23 latviai, 6 vokiečiai, 71 žydas ir 3 kitų tautybių). 1932 metais be direktoriaus ir jo pavaduotojo, gimnazijoje dirbo 23 mokytojai, gydytojas, raštininkė ir 5 sargai.

Netilpdama Jansono rūmuose gimnazija nuomojo patalpas Vytauto g. 32 / Kęstučio 1 kampe, mediniame Šolimo Kaco name, „vištinyčia“ vadinamas antro aukšto patalpas. Jos buvo naudojamos ir mokinių apgyvendinimui. Jau nepriklausomybės metais patalpos buvo nuomojamos ir Rotušės g. 10 – miesto savivaldybei naujai pastatytame name.

Tarpukaryje gimnazijai vadovavo: E. Likevičiūtė-Skubalienė, P. Šernas, V. Grytė, M. Krikščiūnas, A. Juška, J. Vosylius, J. Vaitiekūnas. Jų pavaduotojais dirbo J. Kutra, M. Bernšteinaitė.
Pažymėtini įvairiu metu tarpukaryje dirbę mokytojai: reiklusis lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas J. Kutra, vėliau – S. Paliulis; svetimų kalbų ir istorijos – E. Nastopkienė; jos vyras – matematikos, fizikos ir chemijos mok. – P. Nastopka; geografijos – seserys: būsimoji K. Binkio žmona S. Nacevičienė ir V. Krestjanovienė; piešimo – V.Šlekys, piešimo ir braižybos P. Andrėjauskas, A. Sirutytė; vokiečių kalbos ir fizinio lavinimo mokytoja, choreografė, nenuilstanti kultūrinių renginių, saviveiklinių vaidinimų ir sporto švenčių organizatorė E. Šlekienė; matematikos – M. Ušerauskaitė; zoologijos – V. Didžiulis; kosmografijos, diferencialinės skaičiuotės, fizikos – M. Krikščiūnas; vokiečių ir rusų kalbų, geografijos, istorijos – J. Dilys; gamtos mokslo ir prancūzų kalbos – J. Dubraitė; muzikos – M. Sprindys; vėliau – choro vadovas, Klaipėdos konservatorijos auklėtinis, smuikininkas K. Linkevičius, B. Jakubauskas; geografijos – E.Šernienė; kitų – O. Mikelėnienė, V. Januškevišius, J. Bružas, V. Grytė, M. Bernšteinaitė, P. Lukoševičius, N. Karosaitė, E. Kačerauskaitė, L. Nastopka, V. Kaveckis ir kiti. Gimnazijos kapelionais buvo K. Rinkevičius, P. Rauda, J. Lomanas. Kurį laiką čia higieną bei užsienio literatūrą dėstė dr. J. Šliūpas – literatūros istorikas ir kritikas, visuomenės veikėjas, vienas iš spaustuvės savininkų. Žydų tikybos mokytojas buvo Bandas.
Žinodami savo inteligentiško bendravimo poveikį mokiniams, mokytojai tarpusavyje buvo tolerantiški ir mandagūs, visur ir visada elegantiški. Tolerantiškumo pavyzdžiu dažnai buvo minima skirtingų konfesijų kunigų K. Rimkevičiaus ir P. Jakubėno draugystė. Iki šiol prisimenu kaip jau Antrojo karo metais, jauni gimnazijos kunigai: mano klasės auklėtojas, katalikas S. Krištonaitis ir reformatas A. Balčiauskas draugiškai šnekučiuodamiesi vaikštinėdavo koridorium kartu su mokiniais.
Gimnazijos mokytojų reiklumą iliustruoja ekonomisto J. Dagio prisiminimai: „Baigėme gimnaziją (1925 m.) 23 abiturientai. O III ir IV klasėje buvo daugiau kaip 50 žmonių. Kurį laiką veikė paralelinė klasė. Vadinasi, nubyrėjo daugiau kaip pusė mokinių...“

Keletas gimnazijos gyvenimo įvykių iki kėlimosi į naujus rūmus.
1923 m. Biržų gimnazija išleido pirmąją 12 abiturientų laidą. Gimnaziją baigė 8 jaunuoliai ir 4 mergaitės (9 lietuviai ir 3 žydai).
1924 m. antrą laidą baigė 24 mokiniai, jų tarpe 10 mergaičių.
1924 m. gimnazija tapo valstybine.
Joje 1924 m. sužibo elektros šviesa. Žibalinių lempų laikai baigėsi.
1926 m. gimnazija įsigijo instrumentus pučiamųjų orkestrui.
1927 metais griežta gimnazijos pedagogų taryba uždraudė moksleiviams šokti naujus šokius, tame tarpe – šiberį.
Gimnazijoje veikė draugija neturtingiems mokiniams globoti.
Iš Europos į Lietuvą atėjo esperanto kalbos mokymosi bumas. 1923 m. Žemės tvarkytojas, mokytojas Liudas Alseika Biržų gimnazijoje suruošė esperanto kalbos kursus. Juos lankė būsimieji šviesuoliai: G. Galvanauskas, P. Lapienė, G. Macejauskas, K. Snarskis, P. Vasinauskas ir abu Jonai Dagiai. Kursams pasibaigus buvo įsteigtas esperantininkų būrelis, kuris leido šapirografu spausdinamą laikraštėlį „Tagigo“ („Aušra“). Redagavo P. Lapienė. Laikraštėlyje išspausdinta J. Dagio (praminto Didžiuoju), G. Macejausko, P. Lapienės, M. Graudinaitės, V. Januškevičiaus (vėliau Biržų gimnazijos mokytojo), K. Snarskio, O. Devenytės, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo J. Kutros kūryba ir vertimai.
P. Lapienė buvo žmogus garsinęs lietuvių literatūrą visame pasaulyje. Jis esperanto kalba išleido lietuvių literatūros antologiją „El Litova poezio“.
Iš Pasvalio pas Biržų gimnazistus atvykęs agronomas Alfonsas Žukauskas skaitė jiems pranešimą apie kooperaciją. Jo pasiūlymu buvo įsteigtas moksleivių kooperatyvėlis. Per pertraukas sąsiuvinius ir plunksnas pardavinėdavo vėliau išgarsėjęs agronomas ir profesorius Petras Vasinauskas.
Anot biržiečio ekonomisto Jono Dagio, kartą per metus gimnazijoje buvo rengiami spektakliai ir šokiai. Pirmaisiais metais buvo vaidinami lengvo turinio scenos vaizdeliai. Pvz., 1923 m. birželio 5 d. buvo vaidinama „Žydas statinėje“, „Amerika pirtyje“. Vėliau buvo statomi antimilitarinio pobūdžio veikalėliai. Kažkieno iniciatyva gautas Panevėžio gimnazisto P. Kesiūno dramos rankraštis „Vergijos griuvėsiuose“. Šis spektaklis turėjo didelį pasisekimą.
Gimnazijoje nuolat buvo leidžiami šapirografu spausdinti laikraštėliai:
1922 metų „Spindulio“ organizacijos išleistą satyros ir humoro laikraštėlį „Svirplys“ iliustravo K. Snarskis.1923 metais jis iliustravo ir „Spindulio“ išleistą satyros ir humoro laikraštėlį „Pagaikštis“.
To paties „Spindulio“ 1924 metų mokinių išleistą laikraštėlį „Saulėtekis“ redagavo būsimais skulptorius Jokūbas Dagys, iliustravo A. Špuoris ir Jokūbas Dagys. Laikraštėlyje atspausdinta J. Dagio, poeto K. Jakubėno, pedagogo, literato, esperantininko P. Lapienės, psichologo, profesoriaus A. Gučo, ekonomisto J. Dagio, A. Dagio kūryba
Jaunųjų ateitininkų kuopos 1924 m. išleistą laikraštėlį „Daigas“ redagavo poetas B. Brazdžionis, iliustravo būsimasis dailininkas, grafikas A. Kučas.
1925 m. pasirodė ateitininkų išleistas laikraštėlis „Inkarėlis“. Redagavo G. Macejauskas, iliustravo E. Bludnikas. Laikraštėlyje atspausdinta B. Brazdžionio, K. Aukštikalnio, R. Karnauskaitės – Nastopkienės, G. Macejausko, ekonomisto G. Galvanausko ir kitų kūryba bei vertimai.
1926 metais gimnazistai juokėsi skaitydami du humoristinius laikraštukus „Špygą“ ir „Kumštį“.
Jau naujai pastatytuose rūmuose gimnazijos literatų 1933 m. išleistą laikraštėlį „Jaunatvės lapai“ redagavo poetas L. Žitkevičius. Laikraštėlyje atspausdinta L. Žitkevičiaus, poeto P. Zablocko, poeto E. Matuzevičiaus (slapyvardžiu E. Chapusčius), A. Šeškaus ir kitų kūryba bei vertimai.
Neramių porevoliucinių neramumų Rusijoje atgarsiai pasiekdavo ir Biržus. Gimnazistai jau buvo visuomenės dalis bandanti suprasti ir vertinti vykstančius politinius įvykius.
Po Pirmojo pasaulinio karo ir vėliau Biržuose aktyviai veikė kairiųjų organizacijos – socialdemokratinės, eseriškos, bolševikinės, laisvamanių, liaudininkų. Manoma, kad tai Rygos, kurioje buvo ryškios socialdemokratinės tradicijos, artumo pasėka. Kairiųjų pažiūrų moksleiviai buvo toleruojami.
Maždaug nuo 1918 metų Biržuose pradėjo veikti socialistinis būrelis. 1923 m. jį uždarius, kurį laiką buvo renkamasi slaptai. Vėliau kairiosios pakraipos moksleiviai susibūrė į „Spindulio“ draugiją. Jos susirinkimus stebėdavo gimnazijos vadovybės paskirtas mokytojas. Socialistinių pažiūrų laikėsi ir gamtos mokslų mokytojas Vytautas Didžiulis. Po perversmo, 1927 m., bendroji gimnazijos moksleivių organizacija „Spindulys“ uždaroma. Jos gynėjai, mokytojai J. Dilys ir V. Šlekys atleidžiami iš gimnazijos, S. Paliulis iškeliamas iš Biržų. Mokytojas V. Didžiulis taip pat nukenčia.
„Spindulio“ nariais buvo eilė visuomenės veikėjų – buvusių gimnazijos auklėtinių: akademikas P. Vasinauskas, buvęs Veterinarijos akademijos rektorius J. Čygas, buvęs Žemės ūkio akademijos rektorius J. Tatoris, prof. J. Dagys, prof. A. Gučas, docentas J. Dagys, poetas K. Jakubėnas, dailininkė I. Trečiokaitė-Žebenkienė, K. Kairys ir daugelis kitų.
Matematikas-biologas J. Dagys prisiminė, kad daug pirmųjų aušrininkų, antiklerikalų ir socialistinės pasaulėžiūros gimnazistų skaitė Marijampolėje leistą žurnalą „Aušrinė“, pogrindinį Smolenske leidžiamą žurnalą „Kibirkštis“, Šiauliuose leidžiamą žurnalą „Kultūra“. Niekas nesistebėjo, jei kairiųjų pažiūrų gimnazistai gegužės 1 d. pasirodydavo su raudonu kaspinėliu atlape. Kai kurie biržiečiai, baigę gimnaziją ir studijuodami Kaune stodavo į socialistų draugiją „Žaizdras“, palaikydavo ryšius su Lietuvos socialdemokratų partija ir „Žiežirbos“ jaunimo sąjunga. Biržiečiai, ekonomistas J. Dagys, A. Jakubėnas, o vėliau K. Snarskis buvo aktyviausi.

Ekonomistas J. Dagys pasakojo, kad aštresnio priešiškumo tarp skirtingose bažnyčiose krikštytų biržiečių – inteligentų nesijautė. Tačiau mišrių vedybų tarp kitatikių anuomet buvo vengiama. Senų tradicijų kaimo šeimos gimusius sūnus krikštydavo pagal tėvo „vierą“, dukteris – pagal motinos. Skirtingose kapinėse buvo ir laidojami.
Tarp moksleivių religijų skirtumas buvo žymiai ryškesnis. Gimnazijoje veikė dvi paralelinės klasės: A – realinė, su sustiprintu matematikos dėstymu ir B – klasikinio pobūdžio, su lotynų kalbos pamokomis penkis kartus savaitėje. Su nedidelėmis išimtimis, visų A klasių branduolį sudarydavo reformatai ir „Spindulio“ būrelio nariai. B klasėse daugiausia mokėsi ateitininkai. Gimnazijoje mokinių sąstatas pagal religijas keisdavosi. 1931 m. pradžioje katalikų mokėsi 53,5 procento. Tai nebuvo triuškinanti persvara kaip kitose Lietuvos apskrityse ir tai Biržų katalikų kunigams kėlė papildomų rūpesčių. Jų kapelionai stengėsi moksleivius – katalikus suburti į ateitininkų organizaciją ir taip izoliuoti juos nuo kitų tikėjimų moksleivių.
Dar nuo prieškario moksleiviai buvo susiskaidę į aušrininkus ir ateitininkus. Gimnazijoje aušrininkų organizacijos iniciatoriai buvo Alfonsas ir Pranas Jakubėnai bei Juozas Rastauskas. Kairiąsias idėjas ir meilę poezijai čia diegė mokytojas Kazys Binkis. Jų lyderis buvo J. Rastauskas. Aušrininkai palaikė socialistus liaudininkus, o socialdemokratus kritikavo. Jų susirinkimuose buvo dažniausiai skaitomi referatai kultūrinėmis – etinėmis temomis. Biržų dvaro kluone (vėliau Vasiliausko salėje) rengdavo spektaklius, turėjo savo bibliotekėlę, platino aušrininkų žurnalą „Aušrinė“. 1922 m. gimnazijoje srovinės organizacijos buvo uždarytos ir įsteigta Biržų gimnazijos mokinių organizacija vėliau pasivadinusi „Spindulio“ vardu. Stepas Makarauskas, Jonas Stružas, Stasys Miniukas atstovavo komjaunimą. Jie leido savo žurnalą „Žibintas“. Gimnazijos socialistinės organizacijos nariu buvo ir vėliau pagarsėjęs Petras Vasinauskas.
1911 metais Kaune buvo įkurta Lietuvių katalikų moksleivių ateitininkų sąjunga, vienijusi moksleivius, studentus bei mokslą baigusius organizacijos narius – sendraugius. Ateitininkai siekė sujungti lietuvių tautiškumą su katalikybe, teikiant pirmenybę katalikybei. Ateitininkams vadovavo katalikų dvasininkai ir krikščionys demokratai. Buvo sukurtas gerai organizuotas centralizuotas valdymas. Tai buvo aktyvi, gerai matoma organizacija, su vėliavomis ir atributika dalyvaujanti įvairiose eisenose, procesijose. Ji formavo katalikišką politinį, mokslo, kultūros elitą. Ateitininkai leido keletą periodinių spaudos leidinių ir gausybę pačių moksleivių redaguojamų laikraštėlių. Kai kurie jų būdavo parašomi ranka, per kalkę. Jų skaičius sumažėjo 1930 metais uždraudus moksleiviams ateitininkams tęsti savo veiklą mokyklose.
Nuo 1929 m pabaigos pradėtas leisti „Ateities spindulių“ žurnalas kurį iki 1932 m. redagavo J. Keliuotis, o vėliau, iki 1940 metų – B. Brazdžionis.
Dėl tautininkų ir krikdemų nesutarimų, dalinantis Kaune valdžią, krikdemai atsidūrė opozicijoje, todėl 1930 m. ateitininkų veikla buvo uždrausta.
Dešiniojo Biržų moksleivijos sparno žymiausias krikdeminės ideologijos poetu buvo laikomas aktyvus ateitininkas Bernardas Brazdžionis.
Nuo jo neatsilikti stengėsi kitas poetas – Eugenijus Matuzevičius.
„Moksleivis, jaunasis inteligentas, turi būti toji ugnis, toji kūrybos jėga, kuri savyje sukaupia visas tautos dvasines vertybes, kuri visur ir visada trykšta tautos prisikėlimo šviesa“, – savosios kartos siekį išdėstė tuometinės Biržų gimnazijos moksleivis ir ateitininkų kuopos narys, E. Matuzevičius 1937 m. gruodžio 11 d. rašytame referate „Moksleivis tautinės kultūros darbe“.
Kunigas Valdemaras Cukuras A. Masionio knygoje „Ateitininkų dvasia nepalūžo“ pasakoja: „1932 metais slapti ateitininkų susirinkimai vykdavo bažnyčios požemyje... Šituos susirinkimus nuolat sekdavo „režimui ištikimieji“. Matėm, kaip slankiojo palangėmis šešėliai, o mes jaukioje kapeliono Raudos artumoje jautėmės nepalaužiami. Prisimenu, kaip mus lankė moksleivių ateitininkų sąjungos pirmininkas Adolfas Damaševičius (Damušis), kaip to apsilankymo proga mūsų buvo arti šimto – pilnas požemis. Ir kaip tą dieną buvo pakrikštytas, į ateitininkus įstojęs, būsimasis poetas Eugenijus Matuzevičius (ligi tol jis pagal motinos tikėjimą buvo pravoslavas). Jam patiko ateitininkų veikla ir jis panoro pereiti į katalikų tikėjimą. Krikšto tėvu buvo poetas Leonardas Žitkevičius, o kapelionas Rauda labai įspūdingai atliko krikšto apeigas. E. Matuzevičius buvo tada jau pereinąs į trečiąją klasę...“.
Tuomet labai aktyvi buvo ir jaunųjų Biržų literatų veikla. Jų branduolį sudarė humanitarinių, literatūrinių polinkių moksleiviai (daugiausia iš V–VIII klasių). Visi jie – E. Matuzevičiaus bičiuliai, bendraminčiai, pradedantys literatai – Mamertas Indriliūnas, Bronius Krivickas, Kazimieras Vasiliauskas. Savo literatūriniais interesais Eugenijui artimiausi buvo išsilavinę, apsiskaitę vaikinai poetai Leonardas Žitkevičius ir Petras Zablockas. Gimnazijoje buvo leidžiamas žurnaliukas „Literatas“, o E. Matuzevičius išrinktas literatų būrelio pirmininku.

Evangelikai reformatai ilgą laiką savo jaunimo organizacijos neturėjo. Bažnyčios gyvenimą pagyvino 1931 metais kunigo Aleksandro Balčiausko iniciatyva Biržuose įsteigta Lietuvos evangelikų jaunimo draugija „Radvila“. Draugija steigė sekmadienines mokyklas, viešas skaityklas, rengė kilnojamus knygynėlius, skaitė paskaitas auklėjimosi, religijos, dorovės, protestantų pasaulėžiūros, istorijos ir blaivybės, įvairių mokslų, higienos ir ūkio klausimais, steigė chorus, orkestrus, dramos, muzikos ir rankdarbių sekcijas, rengė suartėjimo arbatėles, vakarus, koncertus, ekskursijas, teikė draugijos nariams moralinę ir materialinę paramą.Vienas iš reformatų bendruomenės tikslų buvo atsispirti katalikiškojo sparno įtakai.
1931 m. pradžioje gimnazijoje mokėsi 92 reformatai arba 22 procentai visų mokinių.

1931 m. rugsėjo 13 d. įvyko pagal architekto V. Landsbergio – Žemkalnio projektą naujai pastatytos gimnazijos rūmų atidarymo iškilmės, kuriose dalyvavo Švietimo ministras K. Šakenis. Minint Lietuvos Respublikos prezidento A. Smetonos 60-ąsias gimimo metines, 1934 metais Biržų gimnazija pavadinta A. Smetonos vardo valstybine gimnazija.
Berniukai ir mergaitės į gimnaziją patekdavo per atskirus įėjimus.

Erdvi ir moderni jos salė bematant tapo įdomių susitikimų vieta: 1932 m. gegužyje dvi paskaitas skaitė Sofija Čiurlionienė, 1933 m. lapkrityje apie keturių metų keliones po Azijos kraštus pasakojo žurnalistas Matas Šalčius.
„Gruodžio mėn. 17 d. Lietuvos Tautinio Jaunimo „Jaunosios Lietuvos” Sąjungos (jaunalietuvių) Biržų rajono vadovybė gimnazijos salėje surengė savo sąjungos organo – „Jaunosios Kartos” savaitinio žurnalo literatūrinį teismą. Teismo pirmininku buvo pakviestas: notaras P. Lemberis. Gimnazijos mokytoja M. Bernšteinaitė ir pradžios mokyklų inspektorius P. Alekna buvo teismo nariai. Prokuroras – mok. A. Šlikas – Svajonė...“. Reikia pasakyti, kad šiuo literatūriniu teismu buvo didelis susidomėjimas. Gimnazijos salė buvo pilnutėlė publikos. Teismo išklausyti iš Kauno buvo atvykęs ir pats „J. K.“ redaktorius p. Lenkauskis. Teismo pirm. P. Lemberis teismą pravedė labai sklandžiai. Teismas užsitęsė apie 5 val. (Biržų žinios.1933 m. gruodžio 24 d.).

1938/39 mokslo metais vienoje apskrities gimnazijoje mokėsi 480 mokinių. Sekančiais mokslo metais dviejose gimnazijose 43 mokytojai mokė jau 824 gimnazistus.
Žinomais visoje Lietuvoje veikėjais tapo gausus tarpukaryje buvusių Biržų gimnazijos auklėtinių būrys.
Išmokęs septynias kalbas buvęs ateitininkų kuopos pirmininkas A. Trimakas dirbo diplomatu ir tapo ekonominių ir politinių mokslų daktaru.
Architektūros srityje sėkmingai darbavosi inžinieriai V. Trečiokas ir prof. V. Brėdikis. Jonas Dagys (iš Kadarų) tapo botaniku, biologijos mokslų daktaru, profesorium, o Sabina Romašauskaitė – Karosienė – biologijos mokslų kandidate – Mokslų Akademijos bendradarbė. Jonas Dagys (iš Šlepščįų) tapo ekonomikos mokslų kandidatu, docentu.
Ypatingai daug mokyklos auklėtinių papildė menininkų būrį. Tai menotyros mokslų kandidatas K. Bogdanas, dailininkai grafikai A. Kučas ir P. Rauduvė, dailininkė I. Trečiokaitė – Žebenkienė, rašytoja Halina Nastopkaitė Korsakienė. Italijoje mokslus baigęs ir ten dainavęs A. Sprindys grįžo į Lietuvą ir sėkmingai dainavo Valst. operos teatre. P. Visockis taip pat pasirinko dainininko ir chorvedžio darbą, o Vladas Jakubėnas – kompozitoriaus. Poetų kelią pasirinko ypač gausus auklėtinių būrys: B. Brazdžionis, broliai Alfonsas ir Kazys Jakubėnai, E. Matuzevičius, J. Mekas (jis ir kinematografininkas), P. Zablockas. Knygas rašė H. Korsakienė ir P. Skodžius. Kunigais tapo K. Burbulys (metodistų), J. Kalvanas (liuteronų), G. Šukys, K. Vasiliauskas (katalikų). Filosofijos daktaratus apgynė A. Gučas ir Č. Masaitis, V. Kubilius, kun. M. V. Cukuras.
O kur dar rečiau minimi buvę auklėtiniai: kunigas, literatas, visuomenės veikėjas A. Sušinskas; kunigas, spaudos darbuotojas J. Krivickas; psichologijos mokslų daktarė A. Šidlauskaitė; teologijos daktaras, profesorius, protestantų kunigas A. Jurėnas; kultūrtechnikas inž. L. Bajorūnas; JAV chirurgė ortopedų, medicinos mokslų daktarė A. Šabanienė; karininkai: A. Gabriūnas, P. Balčiūnas, V. Jakubėnas, B. Grigas ir kt.

Iškilių, įvairiose kitose mokyklose išsilavinimą gavusių Biržų krašto šviesuolių sąrašą tęsia: poetas, vertėjas, tautosakininkas Adolfas Sabaliauskas – Žalia Rūta; dailininkas, pedagogas, Valst. premijos laureatas Algirdas Petrulis, dailininkas tapytojas Petras Kalpokas; veterinarijos gydytojas fiziologas, ilgametis Lietuvos gyvulininkystės mokslinio tyrimo instituto Baisogaloje direktorius Leonas Tymukas; veterinarijos gydytojas, mokslininkas Kostas Jašinskas; kunigas, publicistas, kalbininkas Povilas Januševičius: Lietuvos pašto valdybos direktorius Adolfas Sruoga: karininkas, agronomas ž/ū mokslų kandidatas Stasys Krikščikas; agronomas zootechnikas, ž/ū mokslų kandidatas Juozas Tatoris; Chemijos mokslų kandidatas Kostas Januševičius; gydytojas, fiziologas, medicinos mokslų daktaras Juozas Kuprys; veterinarijos gydytojas, ilgametis veterinarijos akademijos dėstytojas, docentas Jurgis Pavinkšnis; reformatų kunigas Mykolas Frankas;

Baigiantiems aštuonias klases mokiniams gegužės mėn. septintokai surengdavo „Šlipsininkų” dieną. Taip ruoštis egzaminams buvo išlydimi abiturientai. Prieš porą dienų septintokai galėjo pasikviesti savo paneles, kurioms simpatizuodavo. Kiti ateidavo vieni. Pirmą kartą į pamokas ateidavo iškilmingai pasidabinę, kaip suaugusieji: merginos su ilgomis balinėmis suknelėmis, palaidinukėmis, kailinėmis apykaklėmis, papuošalais, skrybėlaitėmis ir rankinukais, lakuotais bateliais, „pasikandzeravojusios“ plaukus, „pasimaliavojusios“ Vaikinai ateidavo su kostiumais, katiliukais, pasirišę kaklaraiščius (šlipses) ir peteliškes. Panelės ir ponaičiai būdavo įleidžiami pro mokytojams skirtą įėjimą. Vėliau atsirado „ponų“, įsigudrinusių atvažiuoti „lineikomis“ ar automobiliais. Vienas kitą vadindavo panelėmis ir ponais. Visų laukdavo vakarienė (robaksas), susitikimai be tėvų, šokiai, pasivaikščiojimai. Buvo pamėgdžiojami populiarūs to meto kino personažai.
Borisas Januševičius

Jei pas Jus būtų daugiau man nežinomos medžiagos apie pradines mokyklas ir gimnaziją, kas nors galėtų šį tekstą papildyti. Jei tokia medžiaga pakliūtų man, galėčiau papildyti ir aš.
Kam nors reikėtų šį pasakojimą tęsti ir aprašyti tarybinius laikus ir nūdieną.

Borisas Januševičius. „Spaceris“ po 1939 metų Biržus

Prieš pradedant pasivaikščiojimą po 1939 metų Biržus pravartu pasižvalgyti į netolimą praeitį. Ką apie savo miestą rašė vietos laikraštis.
1929 m. gegužės 5 d. „Biržų žinios“ straipsnyje „Biržai prieš 50 metų“ rašė:
„Visai kitokį vaizdą teikė Biržai prieš 50 metų, negu dabar. Visa eilė namų į rytus nuo dabartinės Vytauto gatvės buvo miesto rubežius. Antros eilės vietoje, nuo dabartinės Pasvalio gatvės į šiaurę buvo vien tik daržai, o į pietus – dvaro sodas. Pasvalio ir Rotušės gatvės buvo paprasti keliai iš abiejų pusių liepomis nusodinti.
Nameliai mediniai, dažniausiai šiaudais dengti. Mūro namas, bene vienintelis, tai buvo „Baltoji aptieka“, kuri kaip sakoma Radvilų laikais statyta.
Miesto valdyba ir nuovados viršininko raštinė buvo vienintelės valdiškos įstaigos. Pirmutinė pašto įstaiga buvo patalpinta dabar jau pusiau sugriuvusiuose nameliuose, ties dabartiniu gimnazijos pleciumi. Dar prieš tai ten buvo grapo Tiškevičiaus įrengta ligoninė.
Nebuvo nei garinių malūnų nei lentpjūvių, nei elektros, kino ir kitokių įstaigų. Nebuvo nei grįstų gatvių, nei šaligatvių. Ne vienas gal dar atmena gilų, neišbrendamą purvą pavasarį ir rudenį.
Nebuvo nė gaisrininkų ir gaisrui kilus, būdavo daug riksmo ir klyksmo, bet nebūdavo jokios tvarkos. Dėl tos priežasties turbūt Dirvonų gatvė (dabar Vytauto) keletą kartų buvo sudegusi.
…Įvairūs valdžios įsakymai, parėdymai būdavo skelbiami labai primityviu būdu: vyras eina iš gatvės į gatvę, muša didžiausį būgną, garsindamas vieną ar kitą pranešimą ar įsakymą.
Žydų maldų laikui atėjus, žydelis eidavo gatvėmis ir balsiai šaukdavo: „In šul arain!“ („Eikite į sinagogą!“). Pasakojimo kalba netaisyta.
Šis pasakojimas mus nukelia maždaug į 1870 metus – carų Aleksandro II ir Aleksandro III valdymo laikus.
1923 m. liepą laikraštis džiūgauja: „Biržų miesto valdyba pradėjo mieste kloti trotuarus cementinėmis plytomis. Nepaprastas progresas: jau nebelaužysime savo kojų vaikščiodami po sulūžusius, nuo vokiečių laikų likusius medinius trotuarus... Dėl Biržų trotuarų reikia mums džiaugtis: jie jau taisomi ties teisėjo ir mokyklos rūmais ir jau pataisyti ties liuteronų bažnyčia...“ Tai buvo miesto tvarkymosi pradžia.
Vieną iš kuriozų aprašo 192310 21 „Biržų žinios“: „Biržų miesto burmistras, apsodinęs 1921 m. bažnyčios aikštę medeliais, pasigyrė padaręs gražų kultūros darbą. Ir tiesa, Biržų visuomenė jam pritarė ir džiaugėsi. Šiemet per visą vasarą iki šiol tas pats burmistras toje pat aikštėje gano miesto arklį, kurs drauge su lendančiomis per atvirą tvoroje spragą karvėmis baigia naikinti, laužyti tuos medelius, kurie yra miesto papuošalas...“
Nepraėjus metams po S. Dagilio paminklo atidarymo, 1924 metais pranešama, kad: „Stanislovo Dagilio paminklas iki šiol dar neaptvertas. Reiktų pasirūpinti aptverti, nes gyvuliai praeidami prie paminklo ištrypia žemę, palieka nešvarių pėdsakų ir pasodintas gėles ant pjedestalo paminklo išrauna“.
1928 metų pabaigoje iš 51 miesto gatvės išgrįstų buvo 17. Daugiausiai buvo grindžiamos senamiesčio gatvės, o naujamiestyje buvo pradėtos grįsti vos 4 gatvės. Mieste dominuoja mediniai šaligatviai.
Stočiai priklausė didelė teritorija. Jos prieigoms grindinio teko palaukti dar kelis metus.
„Š. m. balandžio 28 d. Gelžkelio (Geležinkelio. B. J.) gatvėje ties p. Šerno namais nusmego pravažiuojantis nuo geležinkelio stoties arklys su visu vežimu. Du važiavusieji žmonės puolė gelbėti arklio, bet ir jie nusmego iki pažastų purvuose. Praeivis norėjo suteikti pagelbos skenduoliams, bet ir tas nusmego. Po ilgo ir sunkaus kankinimosi vos ne vos išsigelbėjo, nors nekuriems batai pasiliko Gelžkelio gatvės maklynėj. Panašus vaizdas jau ne pirmutinis, bet dažnai kartojasi, ypač pirmadieniais vežant bekonus į stotį...“ (1931 05 10 „Biržų žinios“).
Bet iki 1939 metų daug pakito ir mes leidžiamės į kelionę.
Pasivaikščiojimą („spacerį“) pradedame nuo Reformatų, Širvėnos, Vytauto gatvių ir S. Dagilio aikštės sankirtos. Einant Reformatų gatvele link ežero, dešinėje pusėje, fasadu į S. Dagilio aikštę stovi didelis medinis namas, kurį evangelikų reformatų bažnyčiai padovanojo 19 a. italų kilmės Biržų miesto gydytojas – chirurgas Kostantas Balbianis (1796–1878). Jis mokėsi Vilniaus universitete. 1819 m. gavęs medicinos daktaro laipsnį, buvo Peterburgo medicinos departamento vicedirektorius, Chirurginės medicinos akademijos gydytojas, gydė didžiuosius kunigaikščius. Išėjęs į pensiją, K. Balbianis grįžo į Biržus. Netoli „Baltosios vaistinės“ pasistatė namus ir čia gyveno iki mirties. Šiuos namus testamentu paskyrė juose gyvenusiam ir nemokamai gydžiusiam gydytojui. Turėjo didelę biblioteką. Jo tėvas, paprastas rylininkas, kadaise į Biržus atvyko iš Italijos. Čia jis praturtėjo, nusipirko namus ir gyveno. Jo namuose buvo įsikūrusi Žemės tvarkytojo įstaiga.
Antrame šio namo aukšte tarpukaryje gyveno miesto statybos inžinierius Breimelis.
Pirmame už Balbijani valdų name, dešinėje gyveno Neimanaitė.
Kairėje gatvelės pusėje stovi nedideli mediniai nameliai. Dalis jų priklauso evangelikų reformatų parapijai; name Nr.2 įsikūrusi jų kolegija. Čia dirba ir „Siūlo“ direktorius Harry Jansonas.
Parapijos name gyveno reformatų bažnyčios varpininkas Sklenys, greta (Petro Gryno namuose) – vargonininkas Sprindys, Rumpio name – kun. F. Barnelis.
Šalia reformatų bažnyčios šventoriaus, tarybiniais laikais supiltos miesto estrados vietoje, kai apie tvirtovę ėmė formuotis miestas, jau buvo laidojami žmonės. Jų palaikų apie bažnyčios pastatą rasta visai neseniai. Neabejojama, kad dabartinė estrada pastatyta ant senųjų reformatų kapinių, kuriose žmonės laidoti nuo XVII amžiaus vidurio.
Prie gaisrinės, Koškulienės namuose, veikė iš Berklainių atvykusių Kairių įkurtas Piliečių klubas. Šiame name 1928 metų vasario 16 d. oficialiai atidarytas Biržų muziejus, o 1930 metų vasario 1 d. įsikūrė ir miesto biblioteka. Pastarajai knygos pradėtos rinkti greta buvusiame reformatų kunigo Adolfo Neimano našlės bute. Pirmąja bibliotekos vedėja tapo kunigo duktė Alisa Neimanaitė. Netrukus abu kultūros židiniai buvo perkelti į Rotušės gatvėje naujai pastatyto Biržų miesto savivaldybės pastato erdvesnes patalpas.
Netoli evangelikų reformatų bažnyčios stovi dvi jos klebonijos: medinė, vadinama „Meškauskyne“, ir mūrinė. Šioje ilgą laiką gyveno generalinio superintendento dr. Povilo Jakubėno šeima. „Meškauskynėje“ 1939 metais įsikūrė kunigų Aleksandro Balčiausko ir Fridricho Barnelio šeimos. Pirmojo pasaulinio karo metu čia šeimininkavo vokiečių administracija.
Gatvelė nuveda į Širvėnos ežerą, o dešiniau – takas į lieptą per Apaščios upę. Čia pat Dagilio aikštė. Iki 1920 m. ji buvo vadinama Aptiekos aikšte. Pavadinimas kilęs nuo Jegermano namuose veikusios „Baltosios Aptiekos“. Čia gyvena ir priima ligonius apskrities gydytojas Vladas Morkevičius (Markevičius). Aikštės pakraščiu praeiname pro kampinį mūrinį A. Pručiansko namą, kuriame anksčiau buvo Žydų liaudies bankas.
Aikštės trečiajame name įsikūrusi Elenos Vaitiekūnienės Valstybinė degtinės parduotuvė, žmonių vadinama „monopolka“ (valstybė turėjo degtinės prekybos monopolį).
Aikštės viduryje stovi 1923 metų rugsėjo 2 dieną atidengtas paminklas Biržų krašto poetui Stanislovui Dagiliui (1843–1915) (skulptorė Nina Gronskaja). Paminklo atidengimo iškilmėse dalyvavo Seimo vicepirmininkas J. Staugaitis, Seimo narys kapitonas V. Natkevičius. ministrai: vidaus reikalų – K. Žalkauskas, švietimo – L. Bistras, finansų – V. Petrulis, A. Smetona, kun. kanauninkas J. Tumas – Vaižgantas, Martynas ir Jonas Yčai, svečias iš Amerikos biržietis P. Devenis, danų mokslininkas profesorius O. Benediksenas, dainininkas K. Petrauskas ir kiti.
Ta proga laikraštis „Biržų žinios“ rašė: „Taip baigėsi viena didžiausių Biržuose iškilmių. Drąsiai galima sakyti, kad nuo kunigaikščių Radvilų laikų, t.y. kokius 300 metų Biržai nematė tokių iškilmių“.
Kurį laiką Dagilio aikštėje vykdavo švenčių iškilmės, eitynės.
Grįžtame į pasivaikščiojimo pradžią ir žingsniuojame pagrindine Biržų miesto Vytauto gatve. Iki 1920 metų ji buvo vadinama Dirvono (Dirvonskaja) gatve. Kairėje pusėje, prieš posūkį į tiltą per Apaščią, nuo caro laikų stovi miesto nuotraukose dažnai užfiksuotas mūrinis gydytojo Liudviko Chodakausko 1876 m įkurtos ir 1906 m. oficialiai įregistruotos savanorių ugniagesių draugijos 1898–1901 metais pradėtas statyti depo pastatas. Amžiaus pradžioje jis buvo vieno aukšto. 1927 m. pabaigoje „Mūzos“ teatro spektakliai jau vaidinami antrame aukšte pristatytoje bet galutinai nebaigtoje salėje. 1928 m. kovo mėn. šiuose namuose Chackelis Hendleris atidarė kino teatrą „Odeon“. 1931 m. pristačius administracinį bloką su bokštu, pastatas prailgintas ežero pusėn. Priešingame pastato gale buvo įrengtos rūbinė, pristatytas prieangis ir atskira laiptinė į salę.
Ugniagesiai – tai egzotiškoji pilko miestelio dalis. Pamačius aukštą, riestą, žvilgantį varinį ugniagesio šalmą, daugeliui paauglių kildavo pavydas. O jei ugniagesiai dar ir pagrodavo vario žvilgančiom „triūbom“... Tarpukaryje jie buvo veikliausia Biržų organizacija.
Gūdžią naktį suskambus aliarmo varpui (vėliau sugaudus sirenai), per miegą girdėdavau į gaisrinę subėgančių vyrų žingsnius. Šiek tiek sumaišties, komandų riksmo ir į gaisro vietą jau riedėdavo cisternos su vandeniu. Savų arklių gaisrininkai nelaikė. Juos samdė iš miestelėnų: už pirmo arklio pristatymą prie gaisrininkų depo buvo mokama 10 litų, kitiems – po 5 litus. Kiekvienas stengėsi būti pirmas. Į vežimą įversdavo rankinį siurblį, būtiną inventorių ir – pirmyn. Gerai, jei vežime tilpdavo pora gaisrininkų. O jei ne – bėgte paskui... Vanduo buvo vežamas mažose statinaitėse, o gaisro vietoje reikalingo vandens kiekio ne visada atsirasdavo, todėl dažnai pagalba baigdavosi degėsių krūvos peržegnojimu.
1930 m. buvo nupirktas pirmas motorinis, bet dar arkliais traukiamas siurblys. Tai buvo didelė šventė. Stebėti jo bandymų ant Apaščios tilto susirinko žmonių minia. 1930 m. birželio 8 d. vietoj carinio rusiško vėliavos žetono su užrašu „Chvala Bogu i bližnemu zaščita“ buvo prikaltas lietuviškas šūkis „Dievui garbe – artimui pagelba“. Po savaitės draugija įsigijo ir automobilį. Nepraėjus nė metams, buvo nupirktas antras motorinis siurblys ir automobilinė platforma, o 1933 rugpjūtyje – trečias motorinis siurblys. Nuo 1934 m. rugsėjo aliarmo metu vietoj varpo pradėjo gausti elektrinė sirena. Vieno gaisrininkų automobilio priekyje buvo pritvirtinta lentelė, skelbianti, kad mašinai pavadinta draugijos įkūrėjo Liudviko Chodakausko vardu.
Gaisrininkų profesinės šventės metu (švenčiama kasmet balandžio 7 d. – įstatų patvirtinimo 1906 metais dieną), visą savaitę, kas rytą trimitininkas nuo gaisrinės bokšto į visas keturias pasaulio šalis trimituodavo šventei skirtą signalą. Prie depo būdavo eksponuojama turima technika, rengiamos daiktinės loterijos.
Nuo Dagilio ir Rinkos aikštės sankirtos, Apaščios link veda Basanavičiaus gatvė. Anksčiau ji vadinosi Tilto gatve. Rinkos aikštės kampiniame mūriniame name įsikūrusi J. Grigaliūno manufaktūros ir galanterijos krautuvė. Dar Tilto gatvėje įvairiu metu veikė kelios įstaigos ir gyveno ne vienas žymus miestelėnas. Iki išsikeliant į naujai Kęstučio gatvėje pastatytus rūmus, čia veikė Žemės ūkio smulkaus kredito bankas. Į aštuntą namą iš Dagilio aikštės buvo atkeltas Žydų liaudies bankas, apsigyveno privatus gynėjas D. Kacas. Name Nr. 21 gyveno linų pirklys Abė Racemoras, Nr. 25 – žydų rabinas Leiba Berenšteinas, Nr. 24 – miltų pirklys Šmuelis Libermanas, Nr. 27 – kailių pirklys Jankelis Rozinkovičius, Nr. 30 – verslininkas E. Vinas.
Apie 1924 m. Sūdnio namuose pas Himelšteiną rinkdavosi komunistų pogrindinis komitetas. Name Nr. 33 medžio statybos darbų dirbtuves turėjo J. Šlikas. Vienuoliktajame name veikė Darbo rūmų kultūros klubas. Dideliuose nuosavuose namuose muzikos instrumentų ir dviračių parduotuvę turėjo Jonas Kaufmanas.
Anksčiau Basanavičiaus gatvė iki Vytauto gatvės vadinosi Tilto gatve. Joje stovėjo seniausi Biržuose Zalmano Etingo, Michelio Rabinavičiaus, Moišo Šapiro ir Marijos Vasiliauskienės namai. Tilto g. 19 stovėjo dar 1912 metais užregistruotos Biržų evangelikų krikščionių bendruomenės (sekminininkų bažnyčios) skyriaus maldos namai. Juos už 1200 dolerių nupirko iš JAV grįžęs pirmasis bendruomenės pamokslininkas (pastorius) P. P. Viederis.
1922 metų pradžioje, Biržų miesto valdybos potvarkiu pamaldų salė ir pamokslininko P. P. Viederio gyvenamasis kambarys buvo užimti. Ten apgyvendintas karo komendantas ar jo pavaduotojas.
1931 m. per Apaščią vietoje supuvusio medinio pastatytas naujas gelžbetoninis tiltas.
Už tilto kairėje esanti Malūno gatvė nuveda mus į Teodoro Jansono ir jo įpėdinių 1907 metais pastatytą linų verpimo ir audimo fabriką, vilnų karšyklą ir valcų malūną. Vėliau šis pastatų kompleksas įgavo ūkininkų aptarnavimo bendrovės „Apaščia“ vardą. Jos savininkais tapo T. Tabakinas, Š. Libermanas, A. Jansonas, S. Orlovskis, D. Šapiro, U. Sacharas.
Anuomet iš tolo buvo matomas Vėjo gatvėje veikiantis tragiškų istorijų apgaubtas vėjo ir motorinis malūnas. 1932 metų birželyje „Biržų žinios“ rašė: „Užkerėtas malūnas. Prie Biržų miesto, iš rytų pusės stovi vėjo malūnas. Jis lyg užburtas. Jo savininkus ištinka nelaimės ir jie žūsta malūno mašinėrijos krumpliuose. Pirmasis jo savininkas Kučinskas, prieš kelioliką metų buvo krumpliuoto rato peržnybtas. Š. m. birželio 6 d. apie 11 val. naujas paminėto malūno savininkas Margutis Jonas, 38 m. amžiaus, malūnui veikiant, kopėčiomis palipo prie stačiojo veleno didžiojo rato, besijungiančio su girnų ratais, netikėtai buvo pagautas ir įstrižai krūtinės krumplių perbadytas“.
Prieš grįždami į Vytauto gatvę, pavaikščiokime po Turgaus (Rinkos ) aikštę.
Name Nr.1 gyveno ugniagesių brandmeisteris Geršonas Belickas. Kiek toliau (Rinkos a. 3), iki pastačius naujus rūmus, buvo įsikūręs Ūkininkų sąjungos smulkaus kredito bankas, guminiais dirbiniais urmu prekiavo G. Belickas ir S. Chajetas, manufaktūra – M. Chenkinas. Rinkos a. Nr. 4 veikė L. V. S-gos informacijos biuras, R. Jakubėno perrašinėjimo biuras „Plunksna“, R. Novosėdžio manufaktūros krautuvė. Greta buvusiuose Ulmano namuose kadaise buvo įsikūrusi kooperatinė Biržų vartotojų draugija. Ji prekiavo maisto produktais (kolonialinėmis prekėmis), galanterijos prekėmis, indais, taip pat žemės ūkio mašinomis, trąšomis, sėklomis ir kt.
Penktuoju numeriu pažymėtame name Joselis Rabinas prekiavo laikrodžiais, dviračiais, radijo aparatais. Greta esančiuose Tabakino namuose anksčiau veikė AB „Aitvaras“. Rinkos aikštės ir Rinkos gatvių kampe nuo caro laikų veikė Jurgio Trečioko (1863–1927) „fabrikas ir angliškasis įrankių sandėlis“. J. Trečioko gamybos metaliniai kryžiai puošė daugelį aplinkinių kapinių.
Jurgio Trečioko nekilnojamąjį turtą sudarė 40 ha žemės ir penki namai: du Kilučių, po vieną Rinkos, Dagilio, Kelmynės (prie upės) gatvėse. Dar cariniais laikais Jurgis buvo sumanęs Rinkos aikštėje pastatyti teatrą ir jį nuomoti. Buvo net iškasti rūsiai, bet statybos nebaigė.
Namas buvo nuomojamas Biržų spaustuvei, kepyklai (rūsyje), o salkos – gyventojams.
Paėjėjus iki Rinkos a. Nr. 7, pasiekiame Bero Pasvalecko 1912 m. pastatytus namus. Čia įsikūrusi policijos nuovados raštinė, manufaktūra prekiavo Chaimas Bekeris. Iš 1914 m. kalendoriaus sužinome, kad tuomet čia buvusi brolių Gendlerių aptiekinių prekių krautuvė siūliusi, „...publikos atydai didelį pasirinkimą aptiekinių, kosmetinių, kvepiančių prekių, elektrinių ir fotografijos dalykų, visokių alyvinių dažų ir t.t.“.
Kiek atokiau nuo Vilniaus ir Dagilio gatvių kampo stovi 1901 m. pastatyti J. Trečioko namai. Vilniaus g. Nr.5 Samuelis Ormanas išdirbinėja kailius ir prekiauja įvairiomis prekėmis. Čia susispietusios turtingųjų L. Berkulio, M. Chaito, Š. Brilio, Šulmano šeimos. Vilniaus ir S. Dagilio g. sankirtoje 1933 m. didelius urmo sandėlius turėjo broliai Mariampolskiai.
Eidami Rinkos aikšte toliau, aplenkiame Tabakino (Nr. 9), D. Ošrio (Nr. 14), žaliomis odomis prekiaujančio Herco Glezerio (Nr. 15) namus ir M. Šacharo radijo dirbtuves (Nr. 16a kieme). Štai ir namas su 18-uoju numeriu. Tai aktyvaus socialdemokrato, už prolenkiškas nuotaikas kritikuoto įžymiojo provizoriaus A. Marcinkevičiaus 1913 m. pastatyti namai. Dar caro laikais čia buvo Ch. Ginzburgo Kurliandijos manufaktūros ir madingų drabužių ir M. Žigalkino duonos gaminių parduotuvės bei tiems laikams dideli A. Marcinkevičiaus vaistų sandėliai. 1939 metais čia veikė mineralinio vandens ir vaisvandenių fabrikas „Agluona“, ūkio prekių parduotuvėje prekiavo Juozas Balbierius, savo kabinetus turėjo advokatas Moisiejus Zakas ir apskrities inžinierius Povilas Viliūnas. Nepriklausomos Lietuvos kūrimosi laikotarpiu šiame name dirbo Vyriausybės įgaliotinio Biržų apskričiai įstaiga, iš Pasvalio atkelta apskrities taryba. Patalpas nuolat nuomodavo įvairios įstaigos.
Už A. Marcinkevičiaus namų – akcinės prekybos bendrovės „Agaras“ parduotuvė, prekiaujanti metalu, trąšomis, statybinėmis medžiagomis, dažais. „Agaras“ įsikūręs buvusioje evangelikų liuteronų bažnyčios teritorijoje. Dar nesenai čia stovėjo bažnyčios klebonijos (kiserato) pastatas su latvių biblioteka. Ilgą laiką didele teritorijos dalimi nuo Vytauto g. pusės naudojosi Biržų žemės ūkio draugija, vėliau išsikėlusi į Dvaro gatvę. 1929 m. „Agaras“ degė. Nuostoliai siekė 100 tūkst. litų.
Apeidami Rinkos aikštę ratu ir grįždami prie J. Grigaliūno krautuvės, aplenkiame
Liuteronų bažnyčią ir devynių į Rinkos a. atkreiptų nedidelių namų eilę. Rinkos a. Nr. 23), kur geležimi prekiauja Chaimas Rigmantas.
1853 metais laisvanoriškų parapijiečių aukų ir valstybinės rinkliavos dėka pastatyta mūrinė liuteronų bažnyčia 1944 metais buvo apgriauta. Nors jos stovis po gaisro buvo neblogas, 1961 m. kovo 29 d., per Didįjį Ketvirtadienį ir Didįjį Penktadienį, šis architektūros paminklas buvo nugriautas. Dalis liuteronų šventoriuje buvusių antkapių, šlifuotų akmenų bei grindų plytelių atsidūrė 1965 metais supiltoje estradoje.
Rinkos, Aptiekos ir Bažnyčios aikštėse nuo senų laikų pirmadieniais ir ketvirtadieniais vykdavo mišrūs ir gyvulių turgūs. Be to, kasmet čia vykdavo 7 dideli prekymečiai: pirmą paprastą dieną po Šv. Jurgio (balandžio 23 d.), po Šeštinių, po devintinių, po Šv. Jono (birželio 24 d.), po Šv. Onos (liepos 26 d.), po Šv. Baltramiejaus (rugpjūčio 24 d.), po Šv. Mykolo (rugsėjo 29 d.). Dvi savaites iki Kalėdų vykdavo mugės.
XX amžiaus pradžioje Biržų turguje vienas miesto valdybos paskirtas asmuo „šūkindavo“ apie ūkininkų paieškojimus, prapuolusius gyvulius, kartais net valdžios trumpus parėdymus. Atsistojęs ant vežimo „šūkintojas“ skambindamas varpeliu, susikviesdavo būrį klausytojų ir pranešdavo žinias.
Pasinaudojus „šūkintojo“ role, 1918 m. lapkrityje agronomas. P. Kregždė su kitais organizatoriais šioje aikštėje sudarė Biržų parapijos komitetą. Tai buvo nepriklausomos Lietuvos užuomazga Biržuose. Aikštėje buvusiuose provizoriaus A. Marcinkevičiaus namuose dirbęs komitetas periminėjo turtą iš vokiečių administracijos. 1924 m. prieš Kalėdas į šiuos namus po Pasvalio ir Biržų apskričių sujungimo persikėlė apskrities viršininkas su apskrities valdyba.
Kadaise Rinkos a., Dagilio ir Vilniaus g. sankirtoje smalsuolius, ypač vaikus ir jaunas paneles, turgadieniais patraukdavo „katarinka šarmanka“ grojantis dėdė su paukščiu ant peties. Tai buvo turgaus atrakcija.
Didelių jomarkų metu vežimai su prekeiviais užimdavo ir greta esančias Aptiekos (vėliau Dagilio), Bažnyčios (Nepriklausomybės) aikštes ir net dalį Dirvono (Vytauto) gatvės. Šiose aikštėse 1919 m. buvo apsistojusi iš Lietuvos besitraukianti vokiečių kariuomenė. Nepriklausomoje Lietuvoje čia, Nepriklausomybės aikštėje, būdavo minimos valstybinės šventės. Vėlesniais laikais šapito palapines aikštėje statydavosi gastroliuojantys cirkai ir žvėrynai.
Žiemą, turgaus dienomis, rogėmis suvažiuodavo daug sodiečių. Sniegas buvo valomas tik nuo šaligatvių. Išvažinėtą gatvių vidurį tik palygindavo, užkasant į jį arklių mėšlą. Vietoj apledėjusių šaligatvių apibarstymo druska dažnai buvo praktikuojamas jų laistymas silkių sūrymu net nepašalinus galvų. Nuo to šaligatviai drėkdavo ir dvokė.
Lietaus kanalizacijos nebuvo ir pavasarį vanduo gurgėdamas tekėjo grindinio grioveliais. Kai jie užsikimšdavo, vanduo užliedavo šaligatvius ir verždavosi į rūsius. Nutirpus ledams, nugarmėjus vandeniui su visais „prieskoniais“ į Širvėną ir upes, miestelis iš naujo atgimdavo. Į žemę susisunkdavo skubiai perkasamos per žiemą daržuose susikaupusios fekalijos. „Pakvipdavo“ per žiemą sušalusios „budkės“. Krautuvėlių savininkai išnešdavo laukan suolus, kad pasišildytų saulutėje ir pasišnekėtų su greta prisėdusiu praeiviu apie praėjusią žiemą.
Tačiau metas grįžti prie gaisrinės, nuo kurios mes nutolome pasukę Apaščios link. Kitoje Vytauto gatvės pusėje, prieš ugniagesių depą plyti didelė Katalikų bažnyčios klebonijos teritorija, aprėminta Vytauto, Širvėnos ir Radvilos gatvėmis. Iki 1931m., kai buvo pastatytas naujas klebonijos pastatas ir senelių prieglauda, čia aplink balą riogsojo keletas neišvaizdžių senosios klebonijos trobų, kurių dalis patalpų buvo nuomojama pradžios mokyklos klasėms. Dabartinio klebonijos sodo vietoje 1811 metais Biržų klebonas Kazimieras Pikturna pastatė medinę šventos Onos bažnyčią. Jau begriūnanti ji veikė iki 1861 metų kai buvo pašventinta naujoji šv. Jono Krikštytojo katalikų bažnyčia.
1861 metų birželio 21 d. Biržuose antrą kartą lankėsi vyskupas Motiejus Valančius. Tuo metu naujai statomoje mūrinėje bažnyčioje vidus dar buvo neįrengtas. Sklido kalbos, kad rusai ketina ją paimti ir paversti pravoslaviška cerkve. Vyskupo potvarkiu, nors ir nebaigta naujoji bažnyčia 1861 06 21 buvo pašventinta, Švenčiausiasis Sakramentas iš senosios bažnyčios perkeltas.
Greta naujosios senelių prieglaudos kanauninko Rimkevičiaus gatvės mediniame pastate veikė valgykla „Romuva“.
Greta jos, Biržų katalikų parapijiečių aukotomis lėšomis 1936 metais buvo pastatytas dviejų aukštų su mansarda namas, kuriame labdaringa šv. Vincento Pauliečio draugija įkūrė senelių prieglaudą.
Šie abu pastatai sudarė foną Nepriklausomybės aikštei, kurioje 1931 m. pastatytas Roberto Antinio paminklas žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę. Iki tol aikštė vadinosi Bažnyčios aikšte. Joje 1916 m. sausio mėn. pabaigoje buvo paminėtas Prūsijos karaliaus ir Vokietijos imperatoriaus Vilhelmo II 57-asis gimtadienis. Vėliau čia ganėsi savivaldybės arklys, aikštės kampe telkšojusioje didelėje apžėlusioje baloje vakarais kurkdavo varlės. Priešais Bažnyčios aikštę, arčiau gaisrinės, buvo advokato P. Vasilio (vėliau Kėkštų) namai. Juose įvairiu metu buvo Liaudies mokykla, žmones gydė gydytojai Šenbergas ir Ch. Geršenovičius, batus siuvo ir pardavinėjo batsiuvys Stragys, dirbo siuvėjas Šimonis, mėsa prekiavo Dargelis. 1922 m. čia buvo provizoriaus K. Putriaus ir A. Puodžiūno vaistinė, kurį laiką veikė lietuvių katalikių moterų draugijos valgykla. Čia gimė, augo ir gyveno retai minimas Čekoslovakijos Brno mieste aukštąjį mokslą baigęs hidrotechnikas Konradas – Brunonas Vagilis -Vasiliauskas. Jis 1936 m. Lietuvos karo mokykloje tapo aviacijos leitenantu, skraidė Lietuvos karo lėktuvais.
Už šio namo fasadais į Krautuvių eilę palei liuteronų bažnyčios šventoriaus tvorą stovėjo du įtakingo Biržų žydų veikėjo Mendelio Dorfano namai, kuriuose veikė žydų pradžios mokykla ir keletas krautuvėlių. Čia pat Kerbelis „cinuoja“ įvairius metalinius indus (užtaiso atsivėrusias skyles), šalina susikaupusias kalkes virduliuose.
1922 m. M. Dorfanas buvo pasaulyje žinomos garlaivių bendrovės „C-ie generale Transatlantique“ atstovas ir padėdavo emigrantams pasiekti Ameriką. 1911 m. Biržų kalendoriuje pranešama apie M. Dorfano namuose veikiančią M. Anšanco arbatinę. Čia (galbūt P. Vasilio namuose) nuo seno veikė Biržų paštas, vėliau persikėlęs į pastatytą miesto savivaldybės pastatą, o nuo 1931 m. įsikūręs buvusiuose Jansonų rūmuose.
Kaip minėjau M. Dorfano namai stovėjo prie Vytauto gatvės tačiau Krautuvių eilėje. Be kadaise purve paskendusio Tiškevičiaus prospekto, vėliau Biržuose buvo tik gatvės. O štai pačiame miestelio centre, prie turgaus, kelių gatvelių grupė turėjo Krautuvių eilės pavadinimą. Matyt tai išliko nuo Rusijos miestuose „riad“ vadinamų gatvių.
Krautuvių eilės parduotuvėlės užėmė nedidelį kvartalą. Jį ribojo Turgaus aikštė, liuteronų bažnyčios šventoriaus tvora, Vytauto g. ir gatvės nuo gaisrinės iki Basanavičiaus g. atkarpa.
Jame be smulkių krautuvėlių buvo skardos gaminių, pakinktų („rimoriaus“) ir dar kelios smulkios dirbtuvėlės. Batsiuvio darbo vieta būdavo prie pat įėjimo durų. Už šių trobelių iki pat Vytauto gatvės tęsėsi nemažas Vasilių (Kėkštų) sodybos sklypas
Jį dažnai vadindavo žydų kvartalu. Tačiau jų daug buvo visame miestelyje.
Tarpukaryje kas trečias Biržų gyventojas buvo žydas. Todėl jos atstovai svariai dalyvavo miesto valdyme. Dar 1919 m. pabaigoje namų įkainavimo komisijoje dalyvavo miesto tarybos nariai Šlioma Gendleris ir Leizeris Lurija.
1919 m. gruodžio mėn. išrinktoje 16 asmenų miesto taryboje randamos 53 metų pirklio Mordchelio Smilgos, 46 m. pirklio Riuviko Chaito, 55 m. pirklio Mendelio Dorfano, 54 m. pirklio Leibos Tabakino, 58 m. pramonininko Leizerio Lurijos pavardės. Be išvardintųjų, miesto valdyme tuo metu dalyvavo Šolimas Kacas, Chackelis Gendleris, Hirša Zundelevičius, Judelis Pasvaleckis.
1924 m. taryboje atsiranda Zalmano Vainerio, Efrojaus Bachero, M. Etingo Simsono Lipšico pavardės.
1931 m. miesto tarybos kandidatų sąraše minimos naujos Abraomo Levino, Solomono Chodošo, Iciko Maso, Elijo Fridmano, Geršono Belickio pavardės. Tais metais miesto tarybos rinkimuose balsavimo teisę turėjo 1275 Biržų piliečiai, iš kurių 31 procentas buvo žydai.
Tarybų valdžią Biržų žydai sutiko gana palankiai. Ypač jų varguomenė. Tačiau prasidėjus deportacijai turtingesniems žydams išimties nebuvo. 1941 metais iš Biržų buvo deportuotos ir Ch. Bekerio, L. Fridmano, E. Gendlerio, I. Kožinec, Ch. Lipšico, J. Maba, I. Movšovičiaus, L. Nekrič, G. Nudelio, A. Revinzono ir kt. šeimos. Deportacija juos išgelbėjo nuo sušaudymo.
Buvo laikai, kai minėtoji Reformatų gatvė tęsėsi iki pat evangelikų liuteronų bažnyčios. Tačiau 1939 metais gaisrinė ir Kėkštų namai jau priskiriami Vytauto gatvei.
Pastačius paminklą Nepriklausomybės aikštė tapo iškilmių ir paradų vieta. Šventiniai šurmuliai Turgaus ir Dagilio aikštėse, o dar anksčiau prie Lurjė namų balkono, aprimo.
Švenčių proga iškeltų vėliavų gausa Biržus tarsi atšviesindavo. Šventinė nuotaika jausdavosi iš pat ryto. Žmonės išeidavo į gatves pasipuošę. Po miestelį vaikščiodavo labdaros rinkėjų poros, kurios už taupyklėn įmestus centus prisegdavo prie krūtinės atitinkamą popierinį ženkliuką. Bažnyčių varpai kvietė į pamaldas. Moksleiviai skubėjo į mokyklas, kad iš ten iškilmingoje rikiuotėje nužygiuotų į bažnyčią arba prie Nepriklausomybės paminklo („Birutės“). Švenčių metu padaugėdavo uniformuotų žmonių. Be kasdien uniformuotų policininkų švenčių dienomis jomis pasipuošdavo jas turintys ugniagesiai, šauliai, jaunalietuviai, miškininkai, gimnazistai, „Geležinio Vilko“ organizacijos nariai. Moterys puikavosi tautiniais drabužiais.
Iškilmės prasidėdavo 7 val. vėliavos pakėlimu prie paminklo. Po pamaldų, nustatytą iškilmių valandą, padėti gėlių prie paminklo ir išklausyti šventinių kalbų iš visų miestelio pusių rinkosi mokyklos ir organizacijos. Ypač buvo laukiami dūdų orkestrus turintys gaisrininkai, šauliai, gimnazistai. Imponuodavo galingi būgnų garsai iš anksto perspėjantys apie artėjančią koloną.
Po iškilmių žmonės dar ilgai „spacieruodavo“ Vytauto gatve, vaišindavosi „barankomis“ ar saldainiais, eidavo į piliakalnį, kur vykdavo koks nors renginys.
Iškilmės baigdavosi vėliavos nuleidimu prie paminklo.
Kariuomenės ir visuomenės susiartinimo dieną moksleiviai ir organizacijos už suaukotus pinigus nupirkdavo kariuomenei šautuvą ir iškilmingai įteikdavo jį kariams. Biržiečius labai sudomino dviejų „ANBO“ lėktuvų atskridimas į Civilinės aviacijos dieną. 1936 rugpjūčio 21 d. Vilniaus gatvės rajone, ūkininko Stukio vienkiemio laukuose, jie demonstravo Biržuose nematytus triukus.
Tuoj už M. Dorfano namų, atitraukta nuo gatvės, stovi kukli 1846 m. pastatyta ir 1894 m. rekonstruota evangelikų liuteronų bažnyčia. Toliau Vytauto gatvėje pramonininko Mykolo Pakščio vadovaujamos akcinės bendrovės „Agaras“ pastatai.
Ši vieta gana judri, todėl čia veikia net du kioskai. Prie liuteronų bažnyčios pirkėjus, ypač vaikus, vilioja originalios išvaizdos dešrelių, ledų, gėrimų ir saldumynų „Agluonos kioskas“. Kitoje gatvės pusėje, prie valsčiaus savivaldybės pastato, nuo 1925 m. veikia P. Skeberdžio spaudos kioskas, kuriame pardavinėjama naujausia periodika, įvairios pigios knygelės, rašymo priemonės, net gėlės. Greta šio kiosko, pasistatęs dviejų ratų vežimėlį su ledais ir apsirengęs baltu chalatu pirkėjus vilioja „marožninkas“ Valunta. Abu jie stovi prie daugeliui biržiečių gerai žinomo, antru numeriu pažymėto namo – valsčiaus savivaldybės ir dar grafo Tiškevičiaus lėšomis įkurtos valsčiaus dviklasės pradinės mokyklos. Vėliau čia veikė pirmoji pradžios mokykla, 1928 metais pavadinta „Aušros“ vardu.
Šiame rajone 1923 m. vasarą biržiečiai pirmą kartą išvydo cementinėmis plytomis išklotus šaligatvius. Nuo pirmojo pasaulinio karo pasilikę mediniai šaligatviai nuėjo užmarštin.
Kitas didelis namas toje pat gatvės pusėje pažymėtas ketvirtuoju numeriu. Jis pastatytas Aleksandro Puodžiūno bei Abramo ir Saliamono Levinų sklypuose. A. Puodžiūnas – Biržuose plačiai žinomas vaistininkas, savanorių ugniagesių draugijos pirmininkas, komandos viršininkas, nuolat renkamas į savivaldybių tarybas. Šiame name veikia S. Levinienės kosmetikos kabinetas ir A. Puodžiūno vaistinė.
Name Nr. 6 buvo įsikūrusi Salomono Chodošo manufaktūros prekių krautuvė, o netoli, Fridmano namuose, dar cariniais laikais kunigo Povilo Januševičiaus iniciatyva įkurtas ir net 35 metus veikęs Januševičių įpėdinių knygynas. Jis ypatingai suklestėjo ir tapo miesto ir apylinkių šviesuomenės kultūros židiniu, kai jam vadovavo kunigo brolis Jonas ir pastarojo duktė Liucija. Nepriklausomybės metais knygyne buvo galima nusipirkti smuikų, gitarų, patefonų, plokštelių.
Kaimynystėje taikos teisėjo kamera, Broniaus Kasperavičiaus notaro kontora, raštų rašymo biuras.
Priešingoje gatvės pusėje, Vytauto ir Karaimų gatvių kampe, stovi įtakingųjų Hendlerių namai. Kadaise juose buvo atidaryta valgykla varguomenei. 1914 metais čia pukšėjo antra Biržuose 9,5 kilovatų galingumo, 110 voltų įtampos nuolatinės srovės elektrinė, teikusi elektros energiją 8 namams Dirvono ir Pirmosios (Karaimų) gatvėse bei dvylikai miesto gatvių šviestuvų.
Name ant kito Karaimų gatvės kampo, ūkinių prekių parduotuvę turėjo kovose už nepriklausomybę karo lauko felčeriu dirbęs Jokūbas Jakubėnas, batų parduotuvę – P. Latkauskas, foto prekių – Petras Vaitaitis.
Karaimų g. Nr.5, geležimi prekiauja Mauša Hendleris.
Praėjus prekiaujančią „Singer“ siuvimo mašinomis ir dar keletą parduotuvių, pasiekiame nuo 1935 rugpjūčio 18 d. veikiančią AB „Maisto“ Panevėžio skyriaus mėsos ir jos gaminių krautuvę (Vytauto g. 13). Nuo seno šioje teritorijoje iškilę Iciko Masso cukraus, žibalo urmo sandėliai. Prie gatvės pastatytą namą 1932 metais iš Dagilio aikštės persikėlė Biržų apskrities vaistinė. Šie I. Masso namai – vieni gražiausių to meto Vytauto gatvėje.
Kitoje gatvės pusėje (Vytauto g. 8) Leiba Rapeika prekiauja laikrodžiais, aukso ir sidabro dirbiniais, dviračiais ir radijo aparatais. Čia ir savitarpio kredito draugija.
Name Nr.10 Elijas Dovydovas atidaręs laikrodžių, dviračių, radijo aparatų parduotuvę. Greta (Nr. 10 a) sviestu prekiauja pirklys Chaimas Limanas.
Vytauto g. 12 – 1931 m. buvo Bindermanaitės knygynas.
Vytauto g. 14 – Lejos Hendler dantų kabinetas. Čia įrengtoje limonado dirbtuvėje „Rūta“ Moisiejus Hendleris biržiečiams gamino vaisvandenius.
Vytauto g. 21 – Hana Bederienė laukė žuvies, vaisių ir gastronomijos prekių pirkėjų. Čia gyveno kino teatro „Odeon“ savininkas Chackelis Hendleris.
Įvairiomis prekėmis smulkių krautuvėlių savininkus aprūpindavo Vytauto g. 23 prekiaujantis Chackelis Lipšicas.
Vytauto g. 27 – broliai Fridmanai laikė gastronomijos prekių urmo parduotuvę. Regis, jie prekiavo ir greta viešbučio „Metropol“ (Vytauto g. 26) esančioje parduotuvėje. 1938 m. gaisras Fridmanams padarė didelių nuostolių. Ilgą laiką Vytauto g. 27 name veikė J. Cirulio batų dirbtuvės.
Priešais jį, Vytauto g. 18, gyveno autosunkvežimio savininkas Girša Šekas, užsiimantis krovinių transportavimu ir sunkvežimio nuomojimu.
Vytauto g. 20 buvo J. Masso silkių, cukraus, druskos, žibalo krautuvė. Greta jo gyveno linų pirklys Aronas Ezrachovičius. Seniau čia buvo B. ir S. Orlovskių dantų gydymo ir technikos laboratorija.
Vytauto 26a svečius priiminėjo Giršo Zundelevičiaus viešbutis „Metropolis“, stovėjo autogaražai. G. Zundelevičius buvo ir draudimo draugijos „Lietuva“ agentas. Prie šio pastato 1929 m. įrengta „Shell“ benzino kolonėlė.
Vytauto g. 28 svečių laukdavo Basės Nankinienės viešbutis „Komercija“. Čia pat veikė O. Aukštakalnienės kirpykla.
Vytauto g. 28a 1938 m. gyveno ir prekiavo Peisachas Melamedas.
Vytauto g. 30 (buvusioje Lurje krautuvėje, o dar anksčiau – Jono Kantoro name) karaimas Samuelis Tinfavičius atidarė vaisių, vyno ir valgomųjų produktų parduotuvę „Vitaminas“. Jos lange judėjo mechaninė kepėjo lėlė, kuri savo judesiais viliojo praeivius apsilankyti parduotuvėje. Joje pirmą kartą pasirodė kramtomoji guma. Kaizerinės okupacijos metu šiuose namuose dirbo vietos komendantas majoras Holtz. 1929 m. valgyklą „Versal“ čia laikė Julius Niurka. 1926 m. notaro įstaigą čion perkėlė naujasis Biržų notaras Pranas Lembertas (Lemberis). Iš Reformatų g. buvo perkeltas Piliečių klubas. Vėliau čia veikė E. Karašienės valgykla. Gavęs pensiją, valgykloje atsargos generolas M. Katche mėgdavo pasivaišinti ir pavaišinti gimnazistus. 1931 m. prie šio namo Kęstučio g. link pastatytas mūrinis priestatas, į kurį trumpam buvo įsikėlęs „Spaudos Fondas“.
Kitoje gatvės pusėje, Vytauto g. 31, pagrindiniu fasadu į Kęstučio gatvę puikuojasi buvę Jansonų rūmai, 1931 m. vasarį čia įsikūrė pašto, telegrafo, telefono įstaiga. Šiame pastate 1908–1914 m. veikė Biržų keturklasė mokykla, 1917–1931 m. – Biržų gimnazija.
Vytauto g. 33 (tuoj už pašto) savo sodyboje gyveno pirmasis Biržų miesto burmistras, Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios kuratorius Povilas Klybas. Šio namo kaimynystėje, už Dvareckienės gatvės, – turtuolių Pasvoleckų namai. Šiame rajone, buvusioje šaulių sporto aikštėje, biržiečiai pirmą kartą išvydo futbolo rungtynes.
Vytauto g. 34 (Lejeto namuose) 1925–1931 m. dirbo iš Dagilio g. perkelta Biržų spaustuvė. Nuo 1931 metų ji įsikūrė naujai pastatytame pastate Vytauto g. 42. Lejeto namuose pacientus priiminėjo daktaras Abraomas Zalmanas Levinas, turėjęs rentgeno kabinetą.
Vytauto g. 36 nuo 1930 m. veikė restoranas – valgykla „Lietuva“.
Dešinėje Vytauto gatvės pusėje iškilę Biržų gimnazijos rūmai, atidaryti 1931 metų rugsėjo tryliktąją. 1934 m. gimnazijai suteiktas Respublikos Prezidento Antano Smetonos vardas. Tų pačių metų rudenį į greta gimnazijos naujai pastatytą pastatą įsikėlė Apskrities valdybos darbuotojai.
Kairėje Vytauto gatvės pusėje nuosavus namus pasistatė keletas žinomų Biržuose žmonių: felčeris Juozas Petrulis, agronomas Juozas Dučinskas, akcinės bendrovės „Agaras“ vedėjas Mykolas Pakštys.
1939 metais buvo pastatyta naujoji „Aušros“ pradžios mokykla su tuo metu didžiausia sale. Ji tapo nauju kultūros židiniu.
Netrukus čia atvyko koncertuoti simfoninis orkestras iš Šiaulių. Dramos spektaklius pradėjo rodyti ir Panevėžio dramos teatras. Prasidėjo J. Miltinio ir jo trupės talento era.
Mokyklos stadiono rytų ir šiaurinė dalys yra kadaise čia buvusių, „kapelniku“ vadintų, katalikų kapinių vietoje. Dalis greta pastatytų Vilniaus gatvės namų taip pat stovi šių kapinių rajone.
Kapines prisimena vieno iš Biržų gimnazijos steigėjų Adomo Romašausko duktė mokslininkė Sabina Romašauskaitė – Bieliukienė – Karosienė. Jų šeimos namas buvo prie šių kapinių. Ji girdėjusi pasakojant, kad ten buvusi pirmoji katalikų medinė bažnytėlė Biržuose.
Kad užbaigtume pažintį su 1939 metų Biržais, tenka grįžti prie pašto rūmų ir pasukti į Kęstučio gatvę.
Aikštelė prie Jansonų rūmų matė daug aukštų valstybės pareigūnų sutiktuvių. Čia būdavo statomas centrinis miesto bromas. Garbingiems svečiams sutikti bromai buvo statomi prie katalikų ir reformatų bažnyčių, Muravankoje, Kęstučio ir Rotušės gatvėse. Biržus aplankė nemažai spalvingų to meto asmenybių: 1921 m. – vidaus reikalų ministras Rapolas Skipitis, 1922 m. spalyje apie Seimo rinkimus kalbėjo Steigiamojo seimo narys Mykolas Sleževičius. O atidarant paminklą St. Dagiliui sugūžėjo visa garsenybių puokštė. 1926 m. Biržuose lankėsi kun. M. Krupavičius ir Antanas Smetona. 1927 m. su teisingumo ir švietimo ministrais mieste viešėjo Valstybės Prezidentas A. Smetona, 1934 m.- teisingumo ministras A. Žilinskas. Kelis kartus Biržuose viešėjo kraštiečiai: švietimo ministras Konstantinas Šakenis, prof. Jonas ir Martynas Yčai, Jonas Šliūpas, Sofija Smetonienė. 1932 m. balandyje geležinkelį vizitavo susisiekimo ministras Vincas Vileišis, 1933 m. parodą aplankė žemės ūkio ministras J. Aleksa.
Kampinis namas (Vytauto g. Nr.32/ Kęstučio 1) priklausė Šolimui Kacui. Jame nuo 1927 m. spalio veikė Mokytojų profesinės sąjungos Biržų skyriaus „Aušros“ knygynas, Kazio Šimonio siuvykla, A. Irbinsko batų dirbtuvė. Dar neseniai šio medinio namo antro aukšto „vištinyčia“ vadinamas patalpas nuomojo gimnazija. Gretimame name (Kęstučio g. 3) buvo įsikūrusios ligonių kasos, Žemės ūkio draugijos krautuvė, J. Indriūno radijo aparatų, dviračių, separatorių krautuvė. Čia veikė Viktorijos Bortkevičiūtės foto ateljė.
Kęstučio g. 5 svečių laukia Basės Šneiderienės viešbutis „Kaunas“. Kampiniame su Rotušės gatve name – buvęs Petronėlės Niurkienės viešbutis – valgykla „Versal“, krautuvė „Skalsa“ ir kunigaikščių baras „Gubernija“.
Einant nuo pašto dešine Kęstučio gatvės puse, už L. Lurjė namo priestate įsikūrusio „Spaudos Fondo“ knygyno, užsukime į Kęstučio g. 4 veikiantį A. Brazdžio alaus barą. Toliau, iki pat Rotušės gatvės, tęsiasi dideli Žemės ūkio smulkaus kredito banko rūmai į kuriuos bankininkai įsikėlė 1936 metų pradžioje. Čion persikėlė ir „Spaudos Fondo“ knygynas, įsikūrė Kazio Kazakevičiaus siuvykla. 1919 metais šioje vietoje stovėjo dviaukščiai Juozapo Kurlinsko namai.
Dabar pereikime Rotušės gatvę. Pagrindine ašimi į Rotušės gatvę orientuota graži katalikų bažnyčia, pašventinta 1861 metais. Jos statybos fundatoriai buvo grafai Tiškevičiai. 1901 metais Paryžiuje mirusio grafo Jono Leono Tiškevičiaus palaikai buvo atvežti į Biržus ir iškilmingai palaidoti šios bažnyčios rūsyje.
Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus paskirtas, nuo 1867 metų Juozas Rimkevičius (1838–1918) Biržų katalikų bažnyčioje klebonavo net 51 metus. Jis Biržuose sutvarkė ir išpuošė vieną gražiausių Lietuvos bažnyčių, 1901 metais joje įrengė pirmuosius vargonus. Jo iniciatyva rusiškoje mokykloje buvo įvestos lietuvių kalbos pamokos, kurias be atlygio vesdavo evangelikų reformatų dvasininkas P. Jakubėnas. J. Rimkevičius palaikė gerus santykius su reformatų kunigu P.Jakubėnu, švelnino įtampą tarp katalikų ir reformatų Biržų krašte. 1914 metais minint jo kunigystės penkiasdešimtmetį, be katalikų, jį sveikino evangelikai reformatai ir evangelikai liuteronai. Žydų bendruomenė jį vadino „šventuoju tėvu“.
Kanauninkas Juozapas Rimkevičius palaidotas šventoriuje, prie bažnyčios. Be jo, čia ilsisi Biržų vikaro ir klebono Kazimiero Rimkevičiaus, kanauninko Vladislovo Kupsto ir keturių kunigų palaikai.
Kurį laiką dabartinė Rotušės gatvė buvo vadinama kanauninko J. Rimkevičiaus gatve.
1945 metais siautėjant karui, į bažnyčios rūsį paskutiniu momentu buvo perkelti ir išgelbėti ligoninės pacientai.
Prie pat 1861 m. pašventintos katalikų bažnyčios įsikūrusi 1877 m. pastatyta apskrities ligoninė ir Katalikų labdaros namai kuriuose valstybės kūrimosi pradžioje laikinai dirbo valsčiaus valdyba, o 1925–1939 m. veikė „ubagine“ vadinama pradžios mokykla.
Dešimtuoju numeriu pažymėtame, pagal architekto Česlovo Brudnocho projektą pastatytame name, nuo 1930 m. dirba Biržų miesto valdyba, nuo 1931 m. – kraštotyros muziejus. Kurį laiką šiame pastate patalpas nuomojo Biržų gimnazija. Čion iš Reformatų gatvės persikelė nuo 1930 m. Biržuose veikusi miesto biblioteka. Netoli šio namo, Birutės g. 1, 1936 m. pastatyta miesto elektrinė.
Priešais miesto savivaldybę (Rotušės g. 13) nuo 1925 metų gegužės iki 1934 m. pabaigos veikė Lietuvos banko Biržų skyrius.
Rotušės g. 12 (vėliau peradresuota į Kęstučio g.14) – populiarioji Vaitiekaus Vasiliausko kino ir kitokių pramogų salė.
Vartant pageltusius Biržuose leistų laikraščių puslapius pastebima, kad mieste buvo eilė pastatų kurių adresai nebuvo nurodomi, nes buvo visiems žinomi savaime. Norint rasti kokią parduotuvę ar įstaigą, jie buvo nurodomi kaip orientyrai. Tokiais orientyrais tarnavo bažnyčios, gaisrinė, gimnazija (Jansono namai). Nebuvo minimas ir Vasiliausko salės adresas, nes jis buvo žinomas kiekvienam biržiečiui.
Joje įvairiomis progomis buvo rengiami minėjimai, susirinkimai, teatrų spektakliai, šokiai, vietinių ir gastroliuojančių artistų koncertai, demonstruojami kino filmai. Prie pat Kęstučio gatvės kampo veikė Jokūbo Bariso spaudos kioskas. Tarp šių pastatų stovėjo iš lentų sukaltas skydas su stogeliu ant kurio buvo kabinamos salės renginių afišos ir 20–30 gana didelio formato rodomo kino filmo nuotraukų.
Netradiciška tai buvo salė. Joje scena ir kino ekranas buvo skirtinguose galuose. Po spektaklio, pašalinus iš scenos dekoracijas bei rekvizitą ir užpildžius ją kėdėmis, scena pavirsdavo kino žiūrovų salės pakylėta dalimi. Žiūrovų salės kėdės būdavo pasukamos į priešingą pusę – į ekraną.
Ši salė biržiečiams paliko daug malonių prisiminimų. Ko tik joje nebūta, kas tik čia nesilankė. Kraštas dar tik tvarkosi po karo ir kitokių suiručių, o 1923 m joje jau fortepijonu skambina Juozas Gruodis ir smuikuoja Vl. Motekaitis, jau dainuoja pirmo ryškumo žvaigždės Kipras Petrauskas ir Vincė Jonuškaitė, gastroliuoja pilnas Valstybės teatro sąstatas. 1925 m. Biržuose vaidina B. ir P. Dauguviečiai. Dalyvaujant kompozitoriui Vladui Jakubėnui įvyksta Rygos konservatorijos studentų koncertas. Koncertuoja kompozitorius Mikas Petrauskas. 1927 m. čia vaidina Onos Rimaitės trupės vaidintojai, groja europinio mąsto violončelininkė Elena Dambrauskaitė. Pastarosios koncerto metu skambėjo Rubinšteino, Čaikovskio, Goltermano, Mullerto, Poppero ir kitų garsenybių kūriniai. Jau anuomet jie Biržuose buvo suprasti ir teigiamai įvertinti. Nuolat šioje salėje vaidindavo Kauno, Šiaulių, o vėliau ir Panevėžio artistai.
Bet laikas prisiminti energinguosius biržiečių „Mūzos“ o nuo 1928 m. vasario 12 d. ir šaulių 18 rinktinės teatrų artistus, kurių spektakliai šioje salėje buvo rodomi vos ne kas savaitę. Garsiai po Biržų kraštą ir net Latvijoj skambėjo P. Lukoševičiaus vadovaujamas šaulių choras. Teatralų ir choristų pastangomis 1934 m. Vasiliausko salėje pastatoma pirmoji ir vienintelė Biržuose M. Petrausko opera „Birutė“. Biržai turėjo gausų būrį nuosavų atlikėjų. Koncertuose nuolat skambėjo poeto ir tenoro P. Lemberto, baigusio Kauno konservatoriją baritono Likerausko, soprano Butvilienės balsai. Fortepijonu skambindavo V. Jakubėnas, Fominienė, Velička. Literatūriniai vakarai neapsieidavo be V. Bortkevičiūtės, A. Ambraziūno, P. Latvėno, P. Palšio, M. Plepio, Franko dalyvavimo.
Šioje salėje paskaitas skaitė garsusis keliautojas, knygos „Svečiuose pas 40 tautų“ autorius Matas Šalčius, filosofas V. Vydūnas – Storasta, čia skambėjo galingas B. Dauguviečio balsas.
Čia kalbas sakė žinomi politikai: J. Šliūpas, J. ir M. Yčai, P. Jakubėnas, Steigiamojo seimo narys M. Sleževičius. Seimo atstovai B. Žygelis, Z. Toliušis. 1926 m. gegužės 6 d. apie seimo rinkimų reikšmę čia kalbėjo buvęs prezidentas A. Smetona. Vėl tapęs prezidentu A. Smetona savo vizitą į Biržus pakartojo 1927 m. liepos 28 d., 1932 m. birželio 5 d. ir 1933 m.birželio 18 d. Vasiliausko salėje kalbėjo Ministras Pirmininkas J. Tubelis.
Net revoliucionierius Daubaras 1926 metais čia reklamavo šviesų komunistinį rytojų. Vaikų globos draugija 1930 m. spalyje V. Vasiliausko salėje suruošė perkelinių suknių balių. Argi tai ne įvykis? Salėje miestiečiai išvydo daugybę kino filmų, o 1931 m. gruodyje pirmą kartą biržiečiai čia išgirdo ir kino artistų balsus.
Mano dėdė pasakodavo kaip jis su žmona, gyvendami prieš apskrities savivaldybę, pasišviesdami „liktarna“, brisdavo į kiną tuo metu dar negrįsta Vytauto gatve.
Salės pastatą supo eilė gana „linksmų“ įstaigų. Dar 1923 metais prieš pat salę veikė J. Henino svaigiųjų gėrimų sandėlis. Ant kito kampo buvo Petronėlės Niurkienės viešbutis – valgykla „Versal“, krautuvė „Skalsa“ bei kunigaikščių baras „Gubernija“. Ranka pasiekiamas ir A. Brazdžio alaus baras, bei M. Mažuikos ir B. Kolupailos vaisvynio dirbtuvė.
Rekonstravus gaisrininkų salę, pastačius vasaros teatrą, naują gimnaziją ir ypač „Aušros“ pradinę mokyklą, V. Vasiliausko salės vaidmuo po truputį blėso.
Už sankryžos ir P. Niurkienės valgyklos veikė autoremonto dirbtuvės. Kitoje gatvės pusėje, Agluonos upės pakrantėje, stovi žydų bendruomenės malūno „Ekonomija“ pastatai. Greta jų – 1923 m. po karo atstatyto alaus bravoro teritorija. 1925 m. kovo mėn. atidarytos mineralinių vandenų ir vaisvandenių dirbtuvės „Agluona“. Vėliau ši dirbtuvė veikė A. Marcinkevičiaus namuose Rinkos aikštėje.
Rotušės gatvėje gyveno Biržų notaro, poeto Prano Lemberio ir Žemės ūkio smulkaus kredito banko direktoriaus Petro Variakojo šeimos.
Pasivaikščiojimą tęsiame Kęstučio gatve. Dešinėje (V.Vasiliausko salės kieme) buvo tarpmiestinių autobusų sustojimo aikštelė. 1923 m. birželio 25 d. pradėjo kursuoti keleivinis automobilis Biržai-Pasvalys-Panevėžys. Vėliau automobiliu buvo galima nuvykti ir į Kauną. Šalia aikštelės veikė brolių Gulbių karšykla ir verpykla.
Kairėje – drabužių siuvėjo Povilo Muralio ir medžio dirbinių dirbtuvių savininko Jono Morkūno namai. Pastaruose 1933 m. veikė jo medžio dirbinių dirbtuvė.
Už Agluonos tilto – grafui A. Tiškevičiui priklausiusios dvaro valdos. Kadaise, per purvą sunkiai išbrendama ši gatvės atkarpa iki pat Muravankos buvo vadinama Tiškevičiaus prospektu. Po 1924 m. Biržų dvaro parceliavimo miesto plotas padidėjo 3 kartus. 338 miestiečiai gavo žemės sklypus. Muravankos kryptimi prasidėjo intensyvi gyvenamų namų statyba. Pailgėjo Vilniaus ir Vytauto gatvės.
Už tilto, kairėje – A. Špuorio namai. Jame ilgą laiką dirbo akušerė pribuvėja K. Špuorienė, teikusi pagalbą namuose gimdančioms mamoms.
Kitapus upės, dešinėje, dėmesį patraukiantys 1934–1935 metais pastatyti Lietuvos banko Biržų skyriaus rūmai, į kuriuos įsikelta iš Rotušės g. 13 nuomotų patalpų. Nuo Agluonos jie atitverti aukšta atramine sienele.   
Už banko prasideda 1865 metais pastatytos stačiatikių cerkvės valdos. Kadaise šis rajonas, taip pat ir dabartinio banko teritorija, priklausė stačiatikiams. 1928 metų žemės išskirstymo vienkiemiais planuose pažymėta, kad stačiatikių bažnyčios žemės ribojasi su Rinkuškių kaimo žemėmis. Šiame rajone be cerkvės dar buvo šventiko namai su sodu, bažnyčios tarnų namai su daržais, net arešto namai. Pirmojo pasaulinio karo metu vokiečiai cerkvėje laikė iš ūkininkų rekvizuotus javus ir kitą turtą.
1997 m. vykdant prie buvusios cerkvės archeologinius tyrimus, buvo rastos čia buvusios senosios kapinės – dvi kriptos. Abiejose išliko mėlynos spalvos karstai, pravoslavų tikėjimo relikvijos. Pasakojama, kad prieš karą čia buvusios pravoslavų kapinės, stovėjo kryžiai.
Kairėje Kęstučio gatvės pusėje atsišakoja Dvaro gatvė. Ji veda į buvusių dvaro pastatų teritoriją. Joje veikė iš Pasvalio g. 13 perkelta Jono Morkūno medžio dirbinių dirbtuvė, toliau – Jono ir Petro Palšių ir Jokūbo Tunkūno miško prekybos įmonė, elektrinė. Kasdien 12 valandą jos sirena miestelėnams paskelbdavo vidudienį.
Gatvės gale išlikusiuose pastatuose ilgą laiką, iki netoliese pastačius naują pieninę, veikė Biržų akcinė pieno bendrovė. Iki 1931 m. gaisro čia buvo įsikūręs direktoriaus Harry Jansono vadovaujamas Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų sąjungos linų apdirbimo fabrikas.
Kitoje Agluonos upės pusėje stovėjo žydų bendruomenės garinis malūnas „Ekonomija“, bravoras. Abi teritorijas jungė tiltas.
Dvaro ir Kęstučio gatvių kampinio mūrinio pastato (1939 metais jis pažymėtas 23-uoju numeriu) antrame aukšte buvo įsikūrusi Mokesčių inspekcija, o pirmame aukšte veikė Pipynės cukrainė. Šio namo kieme buvo kepykla.
Kęstučio gatvėje buvusioje lenkų pradžios mokykloje veikė biblioteka, į kurią skaityti laikraščių suvažiuodavo vos ne visi apylinkių dvarininkai lenkai. Ilgam įsiminė liūdna šios mokyklos mokytojos Vandos Rodkevičiūtės – Ordincovienės istorija.
Biržuose ji dirbo pagal lenkų švietimo draugijos „Oswiata" paskyrimą. Mokyklos rėmėjas ir globėjas buvo Kaunių dvaro savininkas S. Ordynecas (draugijos „Oswiata“ valdybos pirmininkas). Kiek padirbusi Vanda su juo susituokė. Prieš sutuoktuves S. Ordynecas artimai bendravo su savo vyriausia tarnaite. Ši liko dvare tarnauti ir iš keršto 1928 metais ponią Vandą pasmaugė. Mokykloje po mokytojos mirties kabėjo jos portretas.
Netoli nuo lenkų mokyklos, Ežero gatvėje veikė ir latvių pradžios mokykla.
Kiek toliau, toje pat pusėje Nr. 29 pažymėtame name svečių laukė Antano Bilevičiaus „Birutės“ viešbutis su restoranu valgykla. Šiame name gyveno ir žyginių arklių stoties laikytojas Binė Kacas.
Kitoje gatvės pusėje – nepriklausomybės kovų savanorio Felikso Kairio namai. Dvidešimtajame name apkūnių, bet madingų Biržų ponių ir panelių džiaugsmui veikė Marijos Janulionienės korsetų salonas „Laimė“. Atokiau nuo Kęstučio gatvės, už balos, ežero link – mediniai dviejų aukštų namai. Čia ilgą laiką veikė Astrave dislokuoto 8 pulko 3 bataliono karo komendantūra. 1924 m. ją vizitavo Krašto apsaugos ministras pulk. T. Daukantas. Iki 1940 m. šiame daktarui Jokūbui Mikelėnui priklausančiame pastate buvo įsikūrusi Biržų apskrities karo komendantūra.
Priešais geležinkelio stotį Kęstučio g. 24, V. Zalito siuvykloje, buvo siuvami drabužiai. Kęstučio g. 28 buvo įrengtos Jono Raugalo medžio, betono ir mūro darbų dirbtuvės.
Stoties gatve pasukus į ežerą, kairėje buvo S. Murino saldainių fabrikas „Danutė“, o prie pat ežero, dešinėje – Moisiejaus Hendlerio lentpjūvė ir miško prekybos sandėlis.
Kęstučio g. 35 sėmenimis prekiavo Motelis Chaitas, o Nr. 37 name buvo įsikūrusi J. Lapienės maisto produktų krautuvė.
Prie pat katalikų naujųjų kapinių tvoros glaudėsi garsaus fotografo Petro Ločerio namai (Kęstučio g. 41).
Kudirkos ir Kęstučio gatvių kampiniame dviejų aukštų mediniame name kadaise veikė Mortos šinkorkos aludė. Kitame kampe – Jankelio Rapeikos kolonialinių prekių urmo prekybos parduotuvė, čia gyveno miltų pirklys Mendelis Rapeika. Kalamo metalo skambesys atvesdavo į greta buvusią J. Lapėno kalvę.
Kitoje gatvės pusėje, Kęstučio g. 48, prekiavo J. Kriaučiūnas, o Kęstučio g. 52 buvo G. Moreinaitės krautuvė. Anksčiau čia veikė J. Bergholco skardos dirbtuvė.
Pasivaikščiojimą 1939 metų pagrindinėmis Biržų miesto gatvėmis baigiame Muravanka vadinamame rajone. Prie kryžkelės į Latviją, Pasvalį ir Vabalninką nuo seno stovėjo karčema. 1924–1927 m. joje veikė Mažuikos ir Kolupailos alinė, Fišerių saldainių fabrikas „Laimutė“, arešto namai, pradinė mokykla. Didelius namus valdė Antanas Žurauskas ir Pranas Vanagas. Muravankoje kadaise vykdavo arklių turgūs.
Senųjų katalikų kapinių pakraštyje buvo palaidoti nuo caro laikų Biržuose likę stačiatikiai. Jų centre stovėjo medinė koplyčia.
Atokvėpiui užsukime į visų biržiečių, ypač įsimylėjusiųjų, pamėgtą romantiškąjį piliakalnį pasigrožėti jo aplinka, nuo pylimų atsiveriančia Širvėnos ežero ir Agluonos upės panorama.
Dar apie 1920 metus Rudolfas Belinis, išnuomavęs iš grafo A. Tiškevičiaus pilies teritoriją, čia ganė karves, augino daržoves, kurui kirto medžius. Nuo 1922 metų piliakalnį jau globoja Biržų Apskrities Valdyba, o nuo 1924 m. – miesto valdyba. Moksleivija ir ypač gaisrininkai pradeda jį tvarkyti.
Lietuvai pagražinti draugijos Biržų skyriaus lėšomis ir pastangomis 1927 metais tvirtovės prieigose pastatyti bokšteliai, skirti Magdeburgo teisių miestui suteikimo įvykiui paminėti.
1928 metais prie pilies griuvėsių ir kadaise stovėjusios pavėsinės buvo pastatyta dengta estrada – scena artistams, muzikantams ir oratoriams. 1930 metais joje biržiečių lankymui buvo pastatytas po Lietuvą keliaujantis Vytauto Didžiojo paveikslas. 1931 m. biržietis rangovas Binė Kacas prie šios estrados pristatė vasaros teatrą. Mokytojas P. Andrėjauskas nutapė scenos uždangą. Teatre vykdavo įvairiausi kultūriniai renginiai. Salė buvo naudojama ir sporto reikalams. Čia sportuodavo gimnazijos mokiniai, Biržų šaulių organizacijos, Biržų darbo rūmų kultūros klubo nariai. Visiems būdavo nustatomas naudojimosi sale laikas. Švarą palaikė besinaudojančios organizacijos.
Čia gastroliavo ir populiarusis Pupų Dėdė. Atvažiavęs jis iš anksto surinkdavo mieste sklindančias paskalas, ypač apie valdžios vyrus, parašydavo kupletus ir rėždavo iš peties, tuo pigiai įtikdamas publikai.
1931 m. birželio mėn. 28 d buvo atidengtas skulptoriaus Juozo Zikaro paminklas didžiajam Lietuvos etmonui kunigaikščiui Jonušui. 1933 m. rudenį čia vyko žemės ūkio paroda į kurią buvo atvykęs žemės ūkio ministras Jonas Pranas Aleksa.
Po 1926 metų įvykių tapo tradicija kasmet birželio 13 d., šv. Antano dieną, prezidento Antano Smetonos garbei piliakalnyje uždegti laužą. Apšviestų pilies griuvėsių fone gausiai ant šlaitų susirinkusiems miestelėnams skautai atlikdavo savo programą.
Greta esančiuose lauko teniso aikštelėse miesto inteligentai žaisdavo lauko tenisą.
Atšilus orams, piliakalnio priešpilio dauboje veikė Hendlerio vasaros kino teatras su lentų suolais ir mediniu pastatėliu aparatinei.
Kartais piliakalnyje skambėdavo dūdų orkestro atliekamos melodijos. Pagrindinį taką po obelų šakomis puošė dailūs suoliukai. Ir tas nepamirštamas krintančių obuolių dunksėjimas rudenį. Sodas buvo sunaikintas šeštajame dešimtmetyje. 1978–1988 atstatyti pilies rūmai.
1940 metais prasidėjo okupacijų metas, pasibaigęs karo veiksmais už Biržus ir senamiesčio sudeginimu. Daugelio rašinyje paminėtų pastatų niekada nebepamatysime. Užsimirš ir kas juose gyveno.
 
Borisas Januševičius

Paskutinį kartą redaguota: 2019-08-20 16:51



Susisiekite
Turite klausimų?
+
A biržiečė vaišin dainuodamūs

Kviečiam aplunkyt įdomių ekspozicijų „Senoj aludaryste“ bei linksmė pasibūt programoj del suaugusių „A biržiečė vaišin dainuodamūs“!