1863 m. sukilimo kovos Biržų krašte

Sukilėlių kovos Biržų krašte

Algimantas Baublys,  apie 1990 m.

Beveik priešinguose Biržų girios rajonuose turime kapus, kuriuose ilsisi palaikai žmonių, prieš šimtmetį su ketvirčiu atidavusių savas gyvybes už Lietuvą. Lietuvą, kokią jie suvokė tuo metu ir Lietuvą, kokią mes suvokiame šiandien. Jų kovos šūkis ‘Už mūsų ir jūsų laisvę!” yra lyg nuoroda ateities kartoms.

1863 m. pavasarį kilo į kovą beveik visi to meto Lietuvos gyventojų sluoksniai: bajorai, valstiečiai ir negausios inteligentijos atstovai. Jungėsi į kovos būrius, ginklavosi kas kaip: medžiokliniais šautuvais, perkaltais į ietis dalgiais, spragilais, durklais paverstais geležies gabalais, net kuokomis. Raitelių pagrindiniu ginklu buvo senolių kardai.

Kaip ir visoje Kauno gubernijoje, Panevėžio apskrityje, kuriai priklausė ir Biržai, teritoriniai būriai kūrėsi kovo mėnesį. 1863 m. balandžio mėnesį į Lietuvą atvykęs Zigmantas Sierakauskas šiuos būrius pradėjo jungti į karinius kovinius vienetus. Būrių karinio apmokymo vieta buvo parinktas Andrioniškio miškas (Anykščių rajone). Balandžio viduryje paties Z. Sierakausko, B. Koliškos ir A.Mackevičiaus vadovaujami būriai atvyko į susirinkimo vietą. Prie jų prisijungė iš Žaliosios girios E.Liutkevičiaus, A.Jasinskio, o netrukus ir S. Kozakausko būriai. Tiesa, E.Liutkevičius, paskirtas Panevėžio apskrities sukilėlių būrių organizatorium, kartu su A.Jasinskiu vėl grįžo į Žaliąją girią.

Andrioniškio girios stovykloje Z. Sierakauskas pertvarkė sukilėlių pajėgas reguliarios kariuomenės pavyzdžiu. Buvo sudaryti 9 batalionai po 6 plutonus kiekvienas. Kiekvieno bataliono 4 plutonai buvo ginkluoti šaunamaisiais ginklais, o kiti 2 - dalgiais ir durtuvais, kiekviename batalione buvo apie 300 vyrų. Sudaryti 3 raitelių daliniai. Vyko intensyvus karinis apmokymas. Stovyklauta 10 dienų. Kartu aptarti tolimesni kovos planai. Jie, matyt, pasikeitė, lyginant su aptartais Vilniuje. Juos vertė keisti nesėkmingos L.Pliaterio kautynės prie Daugpilio balandžio 25 d. Užėmus Daugpilį, buvo tikėtasi apsirūpinti ginklais. Jungtiniams būriams liko tik vienas kelias - į vakarus. Ten buvo laukiamas ginklų transportas ir parama Baltijos jūra iš užsienio.

Z. Sierakauskas, iš pasiųsto į žvalgybą K. Maleckio sužinojęs apie stambių carinės kariuomenės dalinių artėjimą, su sukilėlių daliniais gegužės 3 d. išžygiavo Svėdasų link. Svėdasuose sukilėliai, paskirstyti į 3 žygio kolonas, ėję skirtingais keliais, turėjo susitikti Biržų girioje prie Medeikių. B. Koliškos kolona (du batalionai ir raitelių vienas dalinys) žygiavo per Kupiškį. Z. Sierakausko kolona (4 batalionai ir raitelių dalinys) žygiavo per Salas, Skapiškį, Pandėlį, Panemunį ir Papilį. A. Mackevičiaus kolona (2 batalionai ir raitelių dalinys) nuo Salų per Kamajus pasuko Rokiškio link. Žygio metu prie kolonų jungėsi smulkūs sukilėlių būriai.

Vilniaus generalgubernatorius Nazimovas, sužinojęs apie sukilėlių stovyklą Andrioniškio girioje, davė nurodymą generolui majorui Ganeckiui vykti į Anykščius. Ganeckio dalinys, pakeliui papildytas, turėjo penkias kuopas pėstininkų, 1,5 eskadrono ulonų bei keliasdešimt kazokų.

Ganeckis, gegužės 4 d. Anykščiuose sužinojęs, kad sukilėliai pasitraukė, pasiuntė juos vytis majorą Merliną su 1,5 kuopos pėstininkų ir 70 kazokų.

Gegužės 7 d., kaip rašoma šių laikų literatūroje, pamiškėje prie Medeikių, o Eustachijaus Tiškevičiaus knygos “Birže” žemėlapyje – prie mūsų laikais išnykusio Olšynės kaimo (3 km. nuo Medeikių link N.Radviliškio) Merlino kazokai ir pėstininkai susidūrė su sukilėliais. Merlinas, išsigandęs apsupimo, pasitraukė. Sunku nustatyti abiejų pusių nuostolius. Cariniai archyvai, giriantys savo kariuomenės nuopelnus, nurodo žuvus apie 60 sukilėlių, o savus nuostolius – 2 nukautus ir 4 sužeistus karius. Tuo tarpu sukilimo kautynių chronologas S. Zielinskis teigia, kad Merlinas neteko 65 nukautų ir 76 sužeistų karių. Gal tai ir tikslesni duomenys, nes Merlinas kovėsi su spėjusiais susijungti B. Koliškos ir Z. Sierakausko 7 batalionais ir 2 raitelių daliniais. Žymią sukilėlių pergalę rodo ir tai, jog B. Koliška norėjo persekioti bėgantį priešą, bet nesutiko Z. Sierakauskas. Sunku šiandien spręsti, ką būtų davęs persekiojimas. Gal tikrai būtų išvengta kitos dienos tragedijos.

Po kautynių sukilėliai pasitraukė ir tarp Latvelių ir Pagervėlės kaimų nakvojo, matyt, Akmeniškio miške (Biržų girios dalis). Jie padarė didelę klaidą: neorganizavo priešo žvalgybos. “Čia būdami nieko nežinojome nei apie kariuomenės jėgas, nei jos judėjimą”, – rašė kalėjime B. Koliška.

Tuo metu Ganeckis su 5 kuopomis pėstininkų ir eskadronu raitelių susijungė Medeikiuose su Merlinu. Gegužės 8 d. Ganeckio žvalgyba rado sukilėlių nakvynės vietą ir nustatė, kad šie iš jos pasitraukė Gudiškio link. Nieko nelaukdami, juos puolė. Sukilėliai, lūkuriavę A. Mackevičiaus kolonos, puolimo nesitikėjo. Pasirodžiusius kariuomenės dalinius palaikė vakarykščiais ir todėl drąsiai stojo į kovą. Taip prasidėjo tragiškos gegužės 8 d. kautynės prie Gudiškio. Sukilėlių pozicija buvo nepatogi, pamiškėje kairysis sparnas rėmėsi į Gudiškio kaimo vienkiemį ir buvo lengvai apeinamas. Tik 300 sukilėlių iš 1500 turėjo geresnius šaunamuosius ginklus. Kiti – ginkluoti dalgiais, durtuvais. Juos puolė žymiai gausesnis, turintis modernią ginkluotę carinės armijos dalinys. Bandę atakuoti priešą, dalgininkai masiškai krito nuo kulkų, neatlaikė kontratakos ir buvo priversti pasitraukti. Po dvi valandas trukusių atkaklių kautynių, apeiti iš kairiojo sparno ir suskilę į dvi grupes, pasitraukė. Viena grupė traukėsi Papilio link, o kita, bandžiusi grįžti į kovos lauką, buvo išsklaidyta.

Sukilėlių pralaimėjimo priežasčių ir kautynes nulėmusių faktorių buvo keletas. Pirmiausia – žinių apie priešą neturėjimas. Toliau – priešininko skaičiaus ir ginkluotės persvara, jau kautynių pradžioje keleto batalionų vadų netekimas, paties Z.Sierakausko sunkus sužeidimas. Dideli gyvosios jėgos nuostoliai – vien nukautais apie 200 žmonių. Netikėtas priešo puolimas ir priverstinė neparanki gynybinė pozicija. Nuovargis – naktis prieš kautynes, praleista miške, buvusi labai šalta, net snigo. Pagaliau – A. Mackevičiaus kolona prie Gudiškio atžygiavo tik po keletos valandų, kautynėms pasibaigus. Neatvyko E. Liutkevičiaus ir J. Jasinskio būriai, kurie gegužės 8 d. prie Lamokų kaimo, netoli Vabalninko, buvo išblaškyti.

Gegužės 9 d. generolo majoro Ganeckio daliniai aktyviai ieškojo A. Mackevičiaus vadovaujamos sukilėlių kolonos. Jos buvimo vietą išdavė Biržų valsčiaus valstiečiai Petras Macys, Adomas Gasiūnas, Mataušas Marinskas ir Petras Kutra. Jie vėliau buvo apdovanoti medaliais “Už narsumą” “kaip ištikimi pavaldiniai reformatų tikėjimo”. Taip rašoma cariniuose dokumentuose. Netikėtai užpultas Biržų girioje A. Mackevičiaus dalinys „buvo persekiojamas 8 varstus“. Prarado gurguolę, daug žmonių nukauta. Į nelaisvę pakliuvo kavalerijos viršininkas Labanauskas.

Tą pačią dieną Z. Sierakausko ir B. Koliškos dalinių gurguolė su sužeistaisiais per Biržų girią traukėsi Papilio link. Po Z. Sierakausko sužeidimo sukilėlių rinktinės vadu paskirtas I. Leskauskas surinko dalį išblaškytų sukilėlių ir, kaip tvirtina B. Koliška, susijungė su A. Mackevičiaus daliniu ir pasivijo besitraukiančią savo gurguolę. Prie Šniurkiškių, į rytus nuo jų, sukilėlius vėl netikėtai užpuolė kariuomenė. Jie, stengdamiesi pirmiausia apginti sužeistuosius, neužėmė patogios pozicijos, buvo išblaškyti. Trūko šaudmenų. Kairysis sparnas, kuriam vadovavo B. Koliška, buvo atskirtas nuo pagrindinių jėgų. Tik su 5 žmonėmis likęs B. Koliška kartu su 6 bataliono vadu S. Kozakausku pakliuvo į nelaisvę. Kraštų dvare į nelaisvę buvo paimtas ir sužeistas Z. Sierakauskas.

Sukilėlių kautynės keliose Biržų girios vietose, jų nesėkmė turėjo nemažos tiesioginės įtakos tolimesnei ginkluotos kovos eigai. Buvo sumuštos jungtinės keletos apskričių sukilėlių pajėgos, kurias telkė centrinė Lietuvos sukilimo vadovybė. Lietuvos sukilimas neteko pagrindinio karinio vadovo Z. Sierakausko. Netekta didesnės dalies batalionų vadų. Netekta ir tokio žmogaus kaip B. Koliška, kurį po kautynių Biržų girioje oficialūs cariniai dokumentai vadino vienu narsiausiu Lietuvos partizanu.

Pralaimėtomis kautynėmis sukilimas nesibaigė. Tai buvo greičiau tik tragiška jo pradžia. Sukilėlių būriai Biržų krašte veikė ir vėliau. Į kovą kvietė sukilimo šaukliai Biržų krašto poetai E. Daukša ir J. Anusevičius. Biržų krašto žmonių kovinį aktyvumą rodo šimtai tremtinių, pagaliau visų kaimų persikėlimas į Sibirą. Ištuštėjusios sodybos buvo apgyvendintos atkeltais sentikiais, žmonėmis, kaip ir sukilėliai, blaškomais iš savųjų gimtųjų vietų.

Stovi Biržų girioje du paminkliniai kryžiai. Vienas prie naftotiekio linijos, o antras - Kriauklyčių linijos gale. Jais pažymėti sukilėlių broliški kapai. Kapai, verti mūsų visų sutelkto dėmesio. Jeigu juos iki šiol mes laikėme tik kaip istorinių faktų liudytojus, tai šiandien jie vėl turi tapti tautos kovų už laisvę simboliu.

Algimantas Baublys (1933 – 2016)