Parodos ir renginiai

Personalinės parodos

1988 m. pirmoji paroda Šiaulių bibliotekoje. 2002–2020 m. rengė personalines parodas įvairiose Lietuvos ir užsienio šalių kultūros įstaigose, meno galerijose. Ne kartą dalyvavo bendrose parodose Strasbūre, Muliuze, Kanuose, Forbache (Prancūzija), Bazelyje (Šveicarija).

„MUTOS savitą braižą galime vadinti postmoderniu kubizmu su siurrelistiniu prieskoniu. Jis išsišoka vadinamosios lietuviškos ekspresionistinės mokyklos linijoje. Kubizmas į Lietuvą atkeliavo maždaug XX a. ketvirtajame dešimtmetyje su lietuvių, kurie studijavo ir stažavosi Prancūzijoje, banga.

MUTOS autoritetais buvo ir yra kubizmo tėvas Picasso, avangardinio kino krikštatėvis Jonas Mekas. Tapytojo pasaulėžiūrai būdingas flux‘iškas ribų tarp meno ir gyvenimo nutrynimas, kūrybą paskelbiant vieninteliu būties realybėje būdu.

Todėl autorius kuria ir poeziją, organizuoja meninius projektus, fotografuoja, užsiima grafika, performansais, teatro menu. Tačiau pagrindinė, svarbiausia ir ilgiausiai tobulinta MUTOS kūrybinė raiška – tapyba. Jo paveiksluose simbioziškai sugyvena nuojautos ir racionalusis pradas, dėmesys turiniui ir estetikai, nuoširdumas ir teatrališkumas, dekoratyvumas ir filosofinis gylis.

MUTOS drobės nėra literatūriniai, siužetiniai įvaizdinti pasakojimai. Stabtelėję, įsiklausę akimis matome linijų, formų, spalvų, šviesų ir erdvių ritmiką, kupiną dinamikos bei gyvasties, įkrautą prasme, esme, egzistencializmu. Intuityviam žinojimui nuolatos akomponuoja reflektavimas, analizė, apmąstymas. MUTA siekia įsigilinti į vis naujas meno rūšis, perprasti jų specifiką, pamatą.

Toks žingeidumas praturtina jo tapybą daugiabriauniškumu, perspektyvų įvairove, įgalina žvilgsnį iš paukščio skrydžio. Būtent todėl MUTOS kūryboje esama draugiškos ironijos, subtilaus humoro, lakios fantazijos, niekada neperaugančius į sarkazmą, cinizmą. Absurdo suvokimas pasitarnauja ne kaip gniuždantis faktorius, bet priešingai – tampa kūrybine medžiaga, net kūrybiniu varikliu.

Kiekviena forma, kiekvienas atspalvis, kompozicinė visuma įgauna simbolio statusą. Šie simboliai yra ne konkrečių idėjų kondensatai, bet abstrakčios nuorodos, aliuzijos į ontologinę sritį“.

Menotyrininkė Austėja Mikuckytė-Mateikienė